Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos Ţmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje

Santrauka

Pripažįstant, jog lemiamą įtaką vaiko vystymuisi ir jo asmenybės formavimuisi turi šeimos aplinka, būtina garantuoti vaiko teisę į šeimos ryšius pasitelkiant teisines priemones. Čia neabejotinai svarbus vaidmuo tenka tarptautinei teisei, kuri, kaip rodo praktika, tampa vis galingesniu instrumentu ne tik įtvirtinant vaiko teises ir laisves, bet ir užtikrinant mechanizmų, skirtų šioms teisėms ir laisvėms apsaugoti, funkcionavimą. Šiuo aspektu straipsnyje analizuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) jurisprudencija bylose, susijusiose su asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą gynimu (Europos žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – konvencija) 8 straipsnis).
Apibendrinant Teismo praktiką, bandoma atskleisti vaiko teisės į šeimos ryšius vietą bei jos interpretavimo tendencijas šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, kad konvencijos 8 straipsnis saugo kiekvieno asmens naudojimąsi jame įtvirtintomis teisėmis nuo valstybės institucijų neteisėto ir nepagrįsto įsikišimo, straipsnyje siekiama „išgryninti“ kriterijus, kuriais remdamasis Teismas sprendžia apie tokio įsikišimo suderinamumą su konvencija.
Išskiriant atskiras bylų, susijusių su vaiko teisės į šeimos ryšius gynimu, kategorijas, bandoma nustatyti, kokios vertinimo ir sprendimų priėmimo laisvės ribos paliekamos valstybėms dalyvėms, taip pat analizuojamas Teismo vaidmuo vertinant šių sprendimų motyvaciją.