Aukščiausioji ir ordinarinė teisė: požiūrio į konstituciją pokyčiai
plugins.themes.bootstrap3.article.main676d99fc8a22f
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami konstitucijos vietos ir reikšmės teisinio reguliavimo sistemoje klausimai. Konstitucinės justicijos instituto funkcionavimas pagrindžia konstituciocentrinės teisės sistemos, grindžiamos pirmine aukščiausiąja teise t. y. konstitucija, sampratą. Tokioje teisės sistemoje išsiskiria dvi teisės sritys: aukščiausioji teisė ir ordinarinė teisė. Aukščiausiąją teisę – konstituciją – turi atitikti visa kita teisė; konstitucija yra tikrasis teisinio reguliavimo teisėtumo matas. Ordinarinė teisė – įvairių teisės šakų normos, įtvirtintos įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose ir kituose teisės šaltiniuose. Toks teisės suskirstymas suponuoja tam tikrus reikalavimus teisės interpretavimui: konstitucija, kaip teisės matas, gali būti interpretuojama tik kaip darni principų ir normų sistema, kaip teisė par excellence, kaip ideali teisė nacionalinės teisės požiūriu. Tuo tarpu ordinarinę teisę įtvirtinantys įstatymai ar po-įstatyminiai aktai turi būti vertinami pagal jų atitiktį konstitucijai atskleidžiant visus teisiškai reikšmingus šio įprastinio teisinio reguliavimo aspektus.
plugins.themes.bootstrap3.article.details676d99fc8e5a1
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.