Naujos socialinės integracijos problemos teisėtvarkoje

Santrauka

Parengtas detalizuojant teiginius, pateiktus pranešime „Bendruomenės teisėtvarkos įdiegimas į praktiką: naujai identifikuotos socio-integracinės problemos“, autoriaus skaitytame Eu-ropos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos posėdyje 2002 m. spalio 28 d.
Straipsnio įvade formuluojama hipotezė, kad kai kuriose Europos šalyse policijos funkcijos įgyvendinimo praktika negali būti pripažinta universalia ir be išlygų pritaikoma kitose šalyse, nes po-licijos organizacijos veikia skirtingoje, nestabiliai ir nuolat kintančioje aplinkoje. Policijos organiza-cijų įvairovė siejama ne tik su pagrindinių teisinių sistemų skirtumais, bet netgi su skirtingomis sau-gumo palaikymo tradicijomis tą pačią teisinę sistemą turinčiose šalyse. Savitais ypatumais pasižymi ir Lietuva, kurios policijos pertvarkai neišvengiamai turi įtakos susiformavusios tradicijos ir stereotipai.
Pirmojoje straipsnio dalyje, pavadintoje „Bendruomenės teisėtvarkos atpažinimas Lietuvos policijoje“, pateikiami duomenys apie policijos (milicijos) bendradarbiavimą su visuomene paskuti-niaisiais Sovietinės santvarkos metais. Vadinamosios „perestrojkos“ laikotarpiu milicijos darbas buvo labiau orientuotas į nusikaltimų prevenciją ir darbą su visuomene, tačiau to negalima pripažinti sovietinės milicijos vadovybės savanorišku aktu. Policijos tyrimų ir jos pertvarkymo pasaulyje chro-nologija rodo, kad sovietinės milicijos pertvarka prasidėjo tuo metu, kai buvo viešai paskelbtos JAV ir Europoje atliktų policijos tyrimų išvados (7–8 praėjusio amžiaus dešimtmečiai). Tai suponuoja teiginį, kad pagrindiniai metodiniai bendruomenės teisėtvarkos principai Lietuvos policijai žinomi gana seniai, tačiau jų įgyvendinimo praktika buvo kitokia. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie visuomenines viešosios tvarkos apsaugos formuotes, kurios, neturint aiškiai apibrėžtų gyventojų bendruomenių, buvo formuojamos įmonių ar organizacijų pagrindu, arba vadinamąsias „liaudies draugoves” ir pan. Sovietinė praktika patvirtino kai kuriais atvejais ir mūsų dienomis mėginamo naudoti partinio ar politinio atspalvio suteikimo saugumo užtikrinimo reikalams negalimumą. Kartais iš esmės svei-kintinas visuomenės formuočių iniciatyvas piliečiai ignoruoja vien dėl politinių motyvų.
Antrojoje straipsnio dalyje „Bendruomenės teisėtvarkos supratimas“ analizuojamas kategorijų „teisėtvarka“ (angl. policing) ir „bendruomenė“ junginio turinys. Teigiama, kad bendruomenės tei-sėtvarkos suvokimą apsunkina šių kategorijų mokslinio pagrindimo šakų skirtingumas, nes teisėtvar-kos kategorija priskirtina jurisprudencijai, o bendruomenės – sociologijai. Todėl šis junginys apibrėž-tinas tarpšakiniais tyrimais.
Teisėtvarkos kategorijos analizė leidžia teigti, kad jos turinys neatitinka visuomenės poreikių. Nestabili ir greitai kintanti gyvenamoji aplinka suponuoja didelę saugumo poreikių įvairovę. Policija ir kitos teisėtvarkos institucijos saugumo poreikių tenkinimo rinkoje nepajėgia konkuruoti su kitomis analogiškas paslaugas teikiančiomis institucijomis, nes tarptautinė gyventojų integracija vyksta nepa-prastai greitai. Kyla grėsmė, jog susidariusį saugumo paslaugų vakuumą gali užpildyti neoficialios kvazipolicinės institucijos, migruojančios kartu su jas išlaikančiomis neturtingomis bendruomenėmis. Todėl įtaka tokioms bendruomenėms turi būti pradėta daryti jų kilmės šalyse. Tai iš esmės suponuoja policijos prevencinio darbo integraciją.
Bendruomenės kategorijos analizė duoda pagrindo teigti, kad Lietuvoje bendruomenės kuria-mos neturint jokio istorinio ar tradicinio pagrindo. Sociologų tyrinėtos „Gemeinshaft“ ir „Gessels-haft“ tipo bendruomenės Lietuvoje dar sunkiai atpažįstamos. „Gemeinshaft“ tipo bendruomenės, su-sikūrusios agrokultūrinėje eroje ir egzistavusios tarpukario Lietuvoje, buvo išdraskytos. Tuo tarpu „Gesselshaft“ tipo bendruomenės (industrinės eros dariniai) nebuvo formuojamos, nes tuo metu, kai vyko Lietuvos industrializacija ir urbanizacija, buvo siekiama kurti ne bendruomenes, o „visuomenę“. Kadangi bendruomenių plėtra turi evoliucionuoti, galima teigti, jog jų reikšmė gali pasireikšti vėliau. Kartu siūloma bendruomenių formavimąsi paspartinti pabrėžiant bendruomenines vertybes. Tai pasakytina apie savininkiškumo jausmo skatinimą, kuris gali būti paspartintas keičiant jo suvokimo kontekstą. Paprastai savininkiškumas siejamas su nuosavybe, tačiau šiandieninėje Lietuvoje tai tik pagilina skirtingų visuomenės sluoksnių prieštaravimus. Todėl siūloma deklaruoti ne tik nuosavybės,kuri siejama su teisėmis nevaržomai turėti, naudotis ir disponuoti materialiu objektu, bet ir nuosaviškumo, saviškumo arba savybės, kaip teisės turėti aiškiai apibrėžtą viešai turimo ir naudojamo, bet nedisponuojamo objekto dalį, vertę.
Trečiojoje dalyje „Institucinė bendruomenės teisėtvarkos įgyvendinimo struktūra“ analizuojami kai kurie egzistuojančių institucijų gebėjimų veikti bendruomenės teisėtvarkos sąlygomis sistemos elementai. Keliama hipotezė, kad šios veiklos sėkmė daugiausiai priklauso nuo visų institucijų susitelkimo bendram darbui. Prielaida šiai būklei pasiekti laikytinas bendras pareigūnų mokymas. Tokio mokymo efektyvumas buvo patvirtintas Lietuvos teisės universitete įgyvendinant TEMPUS PHARE projektą „Pareigūnų mokymas teisinės sistemos reformai Lietuvoje“. Analogiškų vadovaujančių darbuotojų mokymų organizavimas leistų pašalinti motyvaciją mažinančias kliūtis: nenorą pasirodyti neišmanančiam tarp pavaldinių, mokymąsi aukštą tarptautinį įvertinimą turinčioje mokslo įstaigoje (universitete), kur naujausią mokslinę informaciją pateikia aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai, susipažinti su šiuolaikinės įstaigos technologine aplinka ir kt.
Išvadose konstatuojama, kad policijos ir kitų teisėtvarkos institucijų veikla objektyviai yra sudėtinga, todėl jos turi keisti organizacinę struktūrą taip, kad galėtų nuolat stebėti veiklos aplinką ir nedelsiant prie jos prisitaikyti. Tačiau tam reikia kaupti ir analizuoti visapusišką informaciją ir išplėsti reguliacinio poveikio ribas formuojant bendrų interesų sritį.