Tikėjimo laisvė kaip moralinės motyvacijos teisė

Santrauka

Straipsnyje analizuojama tikėjimo laisvės teisės istorinė genezė, turinys, visuomeninė funkcija bei konstitucinės apsaugos sąlygos. Straipsnyje siekiama parodyti, kad būtent Kanto filosofiniai argumentai tinkamai pagrindžia tikėjimo laisvės konstitucinės apsaugos šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse nuostatas. Straipsnyje pateikiami argumentai, kokiomis sąlygomis tikėjimo laisvės teisės kontekste gali būti toleruojamos ateistinės pažiūros, taip pat argumentuojama, kodėl laisvamanybė gali būti traktuojama kaip sekuliarizuota tikėjimo forma. Straipsnyje aptariama religinės tolerancijos politikos socialinė funkcija ir su šia funkcija susijusi valstybės teisė globoti tik tas religines bendruomenes, kurių tikėjimas grindžiamas moraliniu požiūriu pozityviomis vertybėmis, o ne destruktyviai tikinčiųjų psichiką ir socialinę santarvę veikiančiomis tikėjimo doktrinomis. Straipsnyje taip pat aptariami pagrindai, kuriais remiantis galima teigti, kad tikėjimo platinimas peržengia juridines ribas.