Valstybės teisė riboti nuosavybės teisę pagal Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmąjį protokolą

Santrauka

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK arba Konvencija) normos, garantuojančios nuosavybės teisės apsaugą ir užimančios vieną iš aukščiausių pozicijų Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchijoje, suteikė galimybę pirmai iš mūsų piliečių, p. Jasiūnienei, apginti savo teises tarptautiniame teisme (bylos Jasiuniene v Lithuania 2003 m. kovo 6 d. sprendimas).
Nuosavybės teisės kaip vienos iš žmogaus (asmens) teisių apsaugos įtraukimas į Konvencijos Pirmąjį protokolą, o ne į Konvencijos tekstą rodo valstybių nesutarimą dėl šios teisės apsaugos turinio ir tikslingumo. Todėl akivaizdu, kad pasiektas konsensusas suteikė valstybėms plačias galimybes nusavinti turtą, kontroliuojant naudojimąsi nuosavybe ir garantuojant mokesčių surinkimą. Nepaisant to, Europos Žmogaus Teisių Teismas kvalifikuodamas valstybės veiksmus, varžančius nuosavybės teisę, naudoja ir bendrą garantiją, įtvirtintą EŽTK Pirmojo protokolo pirmame sakinyje, tais atvejais, kai šie negali būti įvertinti kaip nusavinimas ar nuosavybės naudojimo kontrolė.
Straipsnio autorė analizuoja Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio teikiamą apsaugą nuo valstybės nustatomų nuosavybės teisės apribojimų, nagrinėja šios tarptautinės sutarties nustatytų minimalių europietiškų standartų autonomišką nuosavybės koncepciją ir kitas teisines kategorijas bei garantijos turinį.