Dalykinės etikos infrastruktūra ir statutinių pareigūnų kvalifikacija

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama statutinių, sugriežtintos drausmės institucijų, pareigūnų tarnybinės veiklos etinio reglamentavimo problemos. Ne paslaptis, kad per pastarąjį dešimtmetį šalyje iš esmės pasikeitė požiūris į valstybės tarnybą. Pažymėtina, kad daugiausia dėmesio skiriama vidaus ir išorės administravimui teisinėmis priemonėmis tobulinti. Tačiau viešoji nuomonė statutinėms tarnyboms nuolat priekaištauja dėl žemos jų veiklos kultūros. Taigi valstybės ir visuomenės poreikis modernizuoti šias tarnybas yra skirtingas.
Reglamentavimo pasirinkimas pagal schemą „arba – arba“, t. y. teisė arba etika, iš esmės yra ydingas, nes mokslas ir praktika teigia, kad teisė, atsieta nuo moralinių problemų sprendimo, yra mažai veiksminga. Dorovės normos administruojant viešuosius santykius dažnai yra griežtesnės ir veiksmingesnės negu teisės, jos labiau įpareigoja turimas priedermes atlikti kruopščiai. Kita vertus, dorovinių reikalavimų, neparemtų teisės imperatyvais, deklaravimas dažnai būna mažai veiksmingas. Taigi svarbu, kad šie imperatyvai, normos, taisyklės būtų diegiamos juos koreliuojant. Nuostatos svarbą patvirtina šio pobūdžio įstaigų administravimo istorinė analizė bei šių dienų sociologiniai tyrimai, pozityviosios patirties moksliniai vertinimai.
Šiai problemai spręsti kuriama dalykinė etika, dalykinės etikos infrastruktūra. Šiuo straipsniu siekiama atkreipti skaitytojų dėmesį į praktikų dar retai vartojamas sąvokas: „dalykinė etika“, „dalykinės etikos infrastruktūra“, „etikos procedūros“ ir kt.
Dalykinės etikos pradžia – etikos kodeksų modeliavimas. Straipsnyje siekiama pateikti šiuolaikinio etikos kodekso analizę, kriterijus, kuriais remiantis reikėtų nagrinėti šiuo metu galiojančius, bet tikrovėje mažai veiksmingus, pareigūnų praktinei veiklai tobulinti menkai tarnaujančius profesinės etikos kodeksus.