Intelektinės nuosavybės politika aukštojoje mokykloje: kūrybinių darbų autorizavimo principai

Santrauka

Naujos informacinės ir komunikacinės technologijos akademinei bendruomenei atveria ne tik naujas žinių kūrybos galimybes, bet ir meta naujus iššūkius, susijusius su intelektinės nuosavybės santykiais. Itin aktuali tampa naujų edukacinės paskirties kūrinių – mokomųjų modulių ir mokomosios medžiagos paketų, rengiamų ne tik spausdintiniu, bet ir garsiniu, filmuotu ir duomeniniu pavidalu, autorizavimo problema. Tokius kūrinius vis dažniau rengia ne vienas dėstytojas, o autorių kolektyvai, jie tampa ne tik rengėjais, bet ir leidėjais, autorių kolektyvai suburiami ne iš vienos, o iš kelių institucijų, darbui lėšų skiria ne viena, o keletas institucijų. Dėl to neišvengiamai kyla klausimas, kokiais principais vadovaujantis aukštojoje mokykloje turėtų būti pasidalijama autorių teisėmis, siekiant skatinti mokslininkų–dėstytojų kūrybinę iniciatyvą, išsaugoti platų žinių prieinamumą.
Šiame straipsnyje atskleidžiama idėjų, susijusių su intelektinės nuosavybės politikos plėtojimo aukštojoje mokykloje procesais ir mokslinių kūrinių autorizavimo pagrindais, sistema. Remiantis tarptautine patirtimi ir Lietuvos Respublikos teisiniais aktais daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama trims aspektams.
Pirma, apžvelgiamos intelektinės nuosavybės politikos aukštojoje mokykloje plėtojimo kryptys. Antra, aptariami kūrinių autorizavimo akademiniai ir teisiniai pagrindai, išryškinamas jų problemiškumas, atskleidžiami teisiniai kūrinių autorizavimo modeliai. Galiausiai trečia, apžvelgiami monokūrybinių ir multikūrybinių mokslinių (ypač edukacinės paskirties) kūrinių autorizavimo aukštojoje mokykloje konkretūs atvejai, leidžiantys suprasti aukštojo mokslo institucijai keliamus naujus iššūkius. Baigiant atskleidžiami analizės rezultatai – mokslinių, ypač edukacinės paskirties, kūrinių autorizavimo principai.