Centro partijų koalicija Steigiamajame Seime ir 1922 metų Lietuvos valstybės Konstitucija

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama reikšmė, kurią 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos turiniui turėjo jos rengimo metu (1920 m. birželio 19 d.–1922 m. vasario 2 d.) veikusi partinė koalicija, jungusi dvi įtakingiausias Steigiamojo Seimo politines jėgas: centro dešinei atstovaujančius krikščionis demokratus, ir centro kairei atstovaujančius valstiečius liaudininkus.
Koalicijos narių nuostatos dėl pagrindinių konstitucinių principų iš esmės nesiskyrė. Nors Steigiamajame Seime dominuojantys krikščionys demokratai pasisakė už parlamentinę demokratiją su Respublikos Prezidentu ir Seimui atsakingu Ministrų kabinetu, o valstiečiai liaudininkai rėmė svarbiausias kairės, siekusios Seimą padaryti vieninteliu valdžios atstovu (Vyriausybę pakeisti atitinkamomis Seimo komisijomis, o Prezidentą – Seimo pirmininku), nuostatas, bet jie neprieštaravo ir kompromisui su krikščionimis demokratais. Išimtį sudarė pasaulėžiūros dalykai: požiūris į bažnyčios ir valstybės santykius, į švietimo ir religijos klausimus. Ypač nevienodai, netgi priešingai, negu pristatoma krikščionių demokratų ir visų kairiųjų jėgų programose, siūloma spręsti konstitucinės sąžinės laisvės klausimą.
Suinteresuoti galimybe ilgiau išsaugoti koaliciją, krikščionys demokratai per Konstitucijos projekto rengimą partneriams darė nemaža nuolaidų. Steigiamojo Seimo plenumui Konstitucinės komisijos pateiktas būsimosios nuolatinės Konstitucijos projektas aiškiai demonstravo politinės kairės reikalavimus. Savo idėjų realizavimą ir pagrindinį mūšį dėl programinių nuostatų įgyvendinimo krikščionys demokratai stengėsi atidėti iki projekto svarstymo pabaigos. Tik prieš pat projekto priėmimą, t. y. Steigiamajam Seimui baigiant savo darbą, krikščionys demokratai ryžosi paaukoti koaliciją ir tik savarankiškai pakoreguoti konstitucines nuostatas, ypač susiję su pasaulėžiūra. Būsimosios Konstitucijos straipsniai, susiję su religija ir pasaulėžiūros dalykais, supriešino buvusius partnerius, todėl už Konstitucijos priėmimą iš esmės tebalsavo krikščionių demokratų bloko žmonės.
Toks Konstitucijos priėmimas neparodė realaus Steigiamojo Seimo frakcijų tikro bendro indėlio ir požiūrio į priimtą Konstituciją. Remiantis Konstitucijos rengimo ir svarstymo procesu, straipsnyje daroma išvada, kad balsavimo rezultatai nerodo, jog Konstitucija buvo tik krikščionių demokratų dokumentas. Ji vienintelė iš visų nuolatinių Lietuvos konstitucinių dokumentų buvo parengta bendradarbiaujant visoms demokratine tvarka išrinktame Steigiamajame Seime atstovautoms valstybės politinėms jėgoms. Konstitucija buvo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų derybų ir susitarimų objektas, kompromiso, teisiškai rodančio to meto visuomenės daugumos interesų pusiausvyrą, teisinis aktas.