Teisė į gynybą bažnytiniame teisme

Santrauka

Šiuo straipsniu siekiama parodyti teisės į gynybą bažnytiniame procese elementus. Yra atkreipiamas dėmesys į kai kuriuos probleminius šios teisės aspektus, kurie gali atsirasti pačioje teisminėje gynyboje. Nagrinėjant šiuos klausimus, vadovaujamasi 1983 metais Jono Pa-uliaus II patvirtinto Kanonų teisės kodekso normomis, kartu jos gretinamos su Pijaus Benedikto 1917 metų Kanonų teisės kodekso normomis – taip parodoma natūrali šių normų evoliucija bažnytinėje teisėje.
Bažnytinės teisės funkcija visada privalo atitikti bendruomenės prigimtines ypatybes. Bažnyčioje aukščiausias įstatymas yra sielų išganymo (salus animarum) principas, todėl meilės, tobulumo ir teisingumo praktinis įgyvendinimas Bažnyčioje gali būti pasiekiamas tik integruotai studijuojant Bažnyčios magisteriumą ir bažnytinę teisę. Kardinolas P. Felici taikliai pastebėjo, kad ypač bažnytinio proceso teisė techninėmis procedūromis negali nutolti nuo teologinių ir pastoracinių reikalavimų [1, p. 9].
Naujasis Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas skelbia fundamentalią tikinčiojo teisę į gynybą kompetentingame bažnytiniame teisme – taip siekiama kuo objektyvesnio ginčo sprendimo. Bažnyčios jurisprudencija asmens teisę į gynybą traktuoja kaip imperatyvą, atsirandantį iš prigimtinės teisės, todėl natūralu, kad bažnytinei proceso teisei svarbus visuotinis žmogaus teisių užtikrinimas.