Dublino reglamentas – nauja atsakomybės už prieglobsčio prašytojus paskirstymo sistema Europos Sąjungoje?

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojamas Europos Sąjungos valstybių narių atsakomybės už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą paskirstymo mechanizmas ir kriterijai, grindžiami 1990 m. Dublino konvencija ir ją 2003 metais pakeitusiu Tarybos reglamentu. Atliekant Dublino konvencijos ir reglamento nuostatų bei tam tikra apimtimi taikymo praktikos lyginamąją analizę, mėginama atsakyti į klausimą: ar reglamentas išsprendė konvencijos ir jos taikymo problemas ir įsteigė naują atsakomybės paskirstymo sistemą Europos Sąjungoje? Ši analizė rodo, kad reglamentas tam tikra apimtimi skiriasi nuo Dublino konvencijos, nes įveda naujus kriterijus nustatyti atsakomybę už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą (nelydimų nepilnamečių atveju ir tais atvejais, kai valstybė toleravo asmens neteisėtą buvimą savo teritorijoje ilgiau kaip 5 mėnesius); iš dalies išsprendžia keletą ankstesnio reglamentavimo problemų (pvz., susijusių su šeimos susijungimo įgyvendinimu); sutrumpina prašymo dėl atsakomybės nustatymo pateikimo ir atsakymo į jį terminus, tačiau pailgina prieglobsčio prašytojo perkėlimo į kitą valstybę narę terminus, todėl pats procesas nesutrumpėja. Taip pat akivaizdu, kad reglamentas neišsprendė visų Dublino konvencijos praktinio taikymo problemų (pvz., išlieka galimybė išsiųsti prieglobsčio prašytoją į trečiąją šalį nereikalaujant, kad prieglobsčio prašymas ten būtų išnagrinėtas). Apibendrinant galima teigti, kad reglamentu įvesta atsakomybės už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą paskirstymo sistema iš esmės grindžiama Dublino konvencijos modeliu, todėl, nors ir patobulinta, negali būti laikoma visiškai nauja sistema.