Žmogaus teisių dichotomija: universalija ar partikuliarizmas?

Santrauka

Remiantis lyginamuoju, filosofiniu ir kritikos metodais, straipsnyje analizuojama žmogaus teisių dichotomija kaip skiriamasis žmogaus teisių bruožas XXI amžiuje, pabrėžiantis Vakarų ir Rytų žmogaus teisių sampratų konfliktą.
Šiuolaikiniame pasaulyje žmogaus teisių idėja kelia atitinkamus teisinius reikalavimus, nors jų pretendavimas būti universaliomis yra problemiškas. Žmogaus teisių universalumas yra Europos istorijos vaisius. Rytų visuomenės turi daug specifinių tikėjimų ir vertybių, kurie konfrontuoja su tradicine individualistine liberalios žmogaus teisių koncepcijos vertybių sistema. Žmogaus teisių kritikai iš musulmoniškų ir Azijos šalių tvirtina, kad yra egzistuojančios žmogaus teisių sampratos alternatyva ir kad būtų geriau, jei jų požiūriai visuotinai įsivyrautų. Priešingu atveju etninė ir religinė įtampa sugriaus tradicinę minėtų šalių socialinę struktūrą, o individualizmas, kaip centrinė vakarietiškos žmogaus teisių koncepcijos ašis, prives prie žlugimo. Taigi kyla diskusija, ar žmogaus teisių sąvoka yra visuotinė ir bendra, ar kiekviena kultūrinė tradicija gali turėti atskiras, pavienes žmogaus teisių sampratas. Klausiama, ar yra universalių žmogaus teisių liberalios doktrinos ir pagarbos kultūrinei įvairovei konfliktas, t. y. ar žmogaus teisės turėtų būti universalios, ar ne.
Požiūriai, kritikuojantys vienodą žmogaus teisių (pri)taikymą ir galiojimą, apibrėžiami kaip kultūrinis reliatyvizmas. Jie grindžiami dviem tezėmis. Pirmoji – įvairovės ir skirtingumo – tezė teigia, kad pasaulis yra suskirstytas į atskirus, nustatytus, vidumi vientisus ir pakankamai skirtingus kultūrinius vienetus. Antroji – priklausomybės – tezė teigia, kad paprotiniai, moraliniai įsitikinimai bei žmogaus teisių samprata yra nulemti pradinių, būtinai skirtingų kultūrinių įsipareigojimų.
Galima išskirti Vakarų ir Rytų prieštarą, kai žmogaus teisės jų modernia forma laikomos Vakarų sukurtomis ir pritaikytomis ribotam Nevakarų tautų skaičiui, ir Šiaurės–Pietų prieštarą, numatančią Vakarų krikščioniškosios ir Rytų islamiškosios civilizacijų susidūrimą.
Kultūrinio reliatyvizmo atstovų nuostatos labai įvairios. Stipraus reliatyvizmo šalininkai teigia, kad žmogaus teisės yra Vakarų civilizacijos idealas, todėl netinka Nevakarų visuomenėms. Silpnos reliatyvizmo formos šalininkai formaliai priima žmogaus teises kaip universalias vertybes, tačiau teigia, kad kultūriniai skirtumai turėtų būti įteisinti tarp kultūros atstovų – pripažindami, kad kultūros turi vertingas normas ir įžvalgas, kad, siekdami tarpkultūrinio supratimo, galime praturtinti žmogaus teisių kontekstų ir sampratų įvairovę ir pereiti į naują universalumo formą.
Universalių žmogaus teisių ir „Azijos vertybių“ prieštara kyla dėl įvairių priežasčių. Žmogaus teisių universalumas gali būti ginčytinas keliais lygmenimis: dėl žmogaus teisių esmės ir turinio, dėl skirtingų žmogaus teisių interpretacijų, dėl specifinių formų skirtumų žmogaus teises implementuojant skirtingose kultūrose.
Straipsnyje siekiama pagrįsti abejonę, kad kultūrinis reliatyvizmas atsako į klausimus, kaip turėtų atrodyti žmogaus teisės, kylančios iš neliberalių visuomenių ir kaip, egzistuojant iš esmės skirtingoms žmonijos būvio formoms, galima nuspręsti, kurios vertybės turėtų nusverti, nukonkuruoti kitas vertybes. Kultūros ir kultūrinių tradicijų įvairovė, ekonominės ir politinės veiklos sričių įvairovė, socialinių ir ekonominių pokyčių, transformuojančių visuomenę, tempas leidžia teigti, kad negalime išskirti vienos (Azijos) kultūrinės perspektyvos. Kadangi kultūra negali apimti, užfiksuoti visų vertybių, įsitikinimų, kurie laikomi tos kultūros vidinėmis savybėmis, kultūra negali prisiimti ir ateities įsipareigojimų bei požiūrių. Taigi universalizmo ir kultūrinio reliatyvizmo konfliktas yra perdėtas. Žmogaus teisės yra universalios tarpkultūrinės vertybės, todėl žmogaus teisių sąvoka – visuotina ir bendra, t. y. universali vertybė.