Teisėkūra ir teisės socialinis veiksmingumas

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos teisės veiksmingumo sampratos problemos, teisės veiksmingumo rūšys, užtikrinimo galimybės ir prielaidos. Atkreipiamas dėmesys į teisės efektyvumą kaip teisės pasiektų rezultatų ir patirtų sąnaudų santykį, parodant, kad šis teisės veiksmingumo aspektas iš esmės skiriasi nuo teisės rezultatyvumo kaip siektų ir pasiektų rezultatų santykio. Straipsnyje parodoma, kad veiksmingumo matavimo galimybės yra labai ribotos ir pagrindžiama, kad teisės veiksmingumas turi būti vertinamas analitiškai iš metodologinio individualizmo pozicijų. Parodoma, kad teisės veiksmingumas yra esminė sąvoka, nustatant teisės galiojimo faktą, tačiau negalima remtis vien teisės veiksmingumu. Atsižvelgiant į teisės dinaminį pobūdį, parodoma, kokios yra galimos problemos, dėl kurių teisė tampa neveiksminga (nenaudinga, nerezultatyvi arba neefektyvi). Pagrindžiama, kad teisės veiksmingumą nulemia visų pirma teisėkūra ir teisinė politika, todėl teisėkūroje būtina ne tik vertinti teisėkūros juridinę techniką, bet ir teisės poveikio socialiniams santykiams pobūdį bei teisės veiksmingumo perspektyvas. Straipsnyje taip pat aptariamos dabar taikomos su teisėkūra susijusios priemonės teisės veiksmingumui užtikrinti, parodomos šių priemonių tobulinimo gairės.