Konstitucija kaip aukščiausioji norminė tikrovė: keletas naujųjų Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų analizavimo problemų

Santrauka

Straipsnyje „Konstitucija kaip aukščiausioji norminė realybė: keletas naujųjų Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų analizavimo problemų“ teigiama, kad konstitucinės justicijos instituto funkcionavimas parodo, kad šiuolaikinė konstitucija vis labiau tampa jurisprudencine konstitucija. Konstitucijos teksto nuostatos yra tik galimybė, tik išeities pozicija, aiškinant konstitucinio regulia-vimo turinį. Būtent konstitucinių teismų jurisprudencijoje išryškėja tikrosios konstitucinio reguliavimo ribos, paaiškėja tikrasis konstitucinių principų ir normų turinys. Tikrieji konstitucijos bruožai ryškiau regimi ne konstitucijos – pagrindinio įstatymo – nuostatose, bet konstitucinėje jurisprudencijoje. Konstitucija – pagrindinis įstatymas, ir jį interpretuojanti konstitucinė jurisprudencija formuoja iš dviejų neatskiriamų elementų sudarytą aukščiausiąją norminę tikrovę. Todėl naująsias Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijas reikėtų analizuoti kaip dviejų konstitucinės norminės tikrovės elementų – konstitucijos – pagrindinio įstatymo ir jį interpretuojančios konstitucinės jurisprudencijos neatski-riamą jungtį. Tokia analizė padėtų išvengti stereotipiniais tapusiais vertinimų apie menką šio Europos regiono įnašą į konstitucionalizmo laimėjimus ir leistų tinkamai įvertinti besikeičiančią teisinę tikrovę.