Socialinės apsaugos teisės principų samprata ir jų reikšmė reguliuojant socialinės apsaugos santykius

Santrauka

Teisės principai – tai pagrindiniai nuostatai, arba „vadovaujantys pradai“, kurie parodo tam tikrų visuomeninių santykių dėsningumus, esminius bruožus ir vystymosi tendencijas. Būtent šių tendencijų supratimas leidžia įstatymų leidėjams formuoti tokią teisinę sistemą, kurioje būtų pastebimi minėti dėsningumai, ir sukurti harmoningą teisinę socialinio aprūpinimo sistemą. Taèiau žmonės įvairiai supranta egzistuojanèius dėsningumus ir kartais subjektyviai išreiškia savo požiūrį į juos, todėl teisės principai tradiciškai skirstomi į tiesiogiai įteisintus teisės normose ir į išvedamus iš teisės normų sistemos visumos.
Suvokiant teisės principo reikšmę visuomeninių santykių reguliavimui, atskiruose teisės aktuose buvo įtvirtinta tokia nuostata, jog jeigu tam tikri visuomeniniai santykiai nėra sureguliuoti konkreèiomis teisės normomis ir jiems negalima pritaikyti konkreèios teisės normos, tai sprendžiant kilusius ginèus taikomi atitinkami principai (žr., pvz., DK 9 str. 4 d. [1]). Tokia kryptis būdinga ir Lietuvos teismų praktikai. Principo suvokimą ir jo taikymą sprendžiant konkreèias bylas ne kartą pabrėžė Konstitucinis Teismas. Konkreèiu mūsų nagrinėjamu atveju kaip pavyzdį galima paminėti 2003 m. gruodžio 12 d. nutarimą, kuriame, be kitų, aiškinama ir socialinio solidarumo, visų asmenų lygybės pagal įstatymą principų prasmė.
Pagal Konstituciją valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Būtina pabrėžti, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui paèiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti tik valstybės laiduojama socialine apsauga. Tai reiškia, kad solidarumo principo negalima aiškinti kaip principo, įteisinanèio įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkrièio 25 d. nutarimas).
Konstitucijos 29 straipsnyje yra įteisinta formali visų asmenų lygybė, asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės pagal įstatymą principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis Teismas yra išsakęs mintį, jog visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas, susijęs su tam tikrų asmenų kategorijomis, kurioms būdinga skirtinga padėtis, kad konstitucinis visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos paèios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Atsižvelgdamas į susiklosèiusią Konstitucinio Teismo praktiką, manau, jog socialinio aprūpinimo problemos gali būti sprendžiamos pagal toliau aptariamus principus.