Riboto valstybės imuniteto doktrina ir jos taikymas Lietuvos Respublikoje

Santrauka

XX a. antroje pusėje dauguma pasaulio valstybių atsisakė absoliutaus valstybės imuniteto ir savo įstatymuose ir teismų praktikoje įtvirtino riboto valstybės imuniteto doktriną. Remiantis šia doktrina, valstybė privatiniuose teisniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais asmenimis ir imunitetu nesinaudoja.
Lietuvos Respublikos 1964 m. redakcijos civilinio proceso kodeksas įtvirtino absoliutaus valstybės imuniteto doktriną, kadangi pareikšti ieškinį užsienio valstybei, jį užtikrinti ir nukreipti išieškojimą į užsienio valstybės turtą buvo galima tik kompetentingų užsienio valstybės institucijų sutikimu. Ši teisės norma – tai TSRS laikų palikimas, nebeatitikęs pasikeitusių visuomeninių santykių ir pasikeitusios politinės ir ekonominės nepriklausomos Lietuvos santvarkos.
1998 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje V. Stukonis prieš JAV ambasadą, kurioje įtvirtino riboto valstybės imuniteto principą. Šioje nutartyje buvo nurodytos pagrindinės riboto valstybės imuniteto doktrinos gairės, tokios kaip valstybės veiksmų skirstymas į acta jure gestionis ir acta jure imperii.
Tačiau Lietuvos Respublikos teismų praktika valstybės imuniteto teisinio reglamentavimo srityje kol kas yra negausi. Tik trys civilinės bylos pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, todėl Lietuvos teismai dar nesusidūrė su daugeliu riboto valstybės imuniteto doktrinos taikymo problemų, su kuriomis teko susidurti kitų valstybių teismams.
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiama riboto valstybės imuniteto doktrinos raida, nurodomos pagrindinės šios doktrinos taikymo problemos, su kuriomis susidūrė kitų valstybių teismai, taip pat nurodomi šių problemų sprendimo būdai. Straipsnyje taip pat analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pateikiami siūlymai, kaip tobulinti esamą teisinį reglamentavimą.