Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje: padėties vertinimas

Santrauka

Straipsnyje pateikiamas nusikaltimų aukų teisinės ir socialinės padėties 2003–2004 m. vertinimas. Kompleksiškai analizuojami teisės aktai, reglamentuojantys aukos teisinį statusą, atitinkami socialiniai institutai, pateikiama nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) veiklos ir jų įgyvendinamų programų analizė.
Šio straipsnio tikslas – kompleksiškai nagrinėjant opiausias nusikaltimų aukų problemas Lietuvoje, pateikti galimus jų sprendimo būdus, prioritetines poveikio kryptis.
Straipsnyje nagrinėjamos: situacijos identifikavimo ir įvertinimo, nusikaltimo aukos pripažinimo nukentėjusiuoju, šalių (ar tik aukos) diskrecijos teisės – aukos ir nusikaltėlio konfliktą spręsti susitaikymo būdu, antstolių veiklos, nusikaltimo aukos teisės gauti NVO paramą ir pagalbą, jos teisinių žinių įgyvendinant savo teises ir žiniasklaidos problemos.
Nusikaltimų aukų teisinis statusas, socialinė apsauga tiesiogiai priklauso nuo galiojančių teisės normų, jų veiksmingo taikymo, keliamų uždavinių įgyvendinimo, teisinių santykių reguliavimo kokybės. Tikima, kad 2003 m. įsigaliojus naujiems baudžiamiesiems įstatymams, nusikaltimų aukos problemos pradėtos spręsti kiekybiškai ir kokybiškai pažangesnėmis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis. De jure suteikiamos galimybės nusikaltimo aukai lygiaverčiai dalyvauti procese, gauti reikiamą teisinę pagalbą ir paramą, tačiau de facto nusikaltimų aukų teisinė padėtis mažai pakito, t. y. kol kas bent minimalios apimties kokybiška pagalba realiai neteikiama.