Prievarta – būtinojo reikalingumo pavojaus šaltinis

Santrauka

Iki šiol baudžiamosios teisės teorijoje nėra vienos fizinės ir psichinės prievartos sampratos. Baudžiamosios teisės mokslininkai pateikia skirtingus fizinės ir psichinės prievartos apibrėžimus ir nevienodai traktuoja atskirus prievartos atvejus. Toks nepakankamas šio teo-rinio klausimo pagrindimas apsunkina fizinės ir psichinės prievartos teisinį vertinimą kituose baudžiamosios teisės institutuose.
Būtinasis reikalingumas kaip aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę, taip pat nėra pakankamai išnagrinėtas baudžiamosios teisės institutas. Būtent šių dviejų, t. y. būtinojo reikalingumo ir prievartos, baudžiamosios teisės institutų sandūrai yra skirtas šis straipsnis.
Nagrinėdamas prievartą kaip būtinojo reikalingumo pavojaus šaltinį autorius atskirai aptaria fizinę ir psichinę prievartą. Kalbėdamas apie fizinę prievartą, skirstomą į dvi grupes, autorius pažymi, kad ne visais atvejais ji gali būti laikoma būtinojo reikalingumo pavojaus šaltiniu. Atskirai aptariama hipnozė. Ją autorius laiko fizinės prievartos atveju. Analizuojant psichinę prievartą pateikiamos skirtingos būtinojo reikalingumo ir psichinės prievartos problemas tyrinėjančių mokslininkų nuomonės. Polemizuodamas su jais autorius pateikia savo psichinės prievartos kaip būtinojo reikalingumo pavojaus šaltinio sampratą. Aptariamas fizinės ir psichinės prievartos kaip savarankiškos aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę, įtvirtinimo 1996 m. Rusijos baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje atvejis.