Baudžiamojo persekiojimo raida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prieš patvirtinant Teisinės sistemos reformos metmenų naują redakciją

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojama, kokia buvo teisinė ir faktinė padėtis vykdant baudžiamąjį persekiojimą šalyje atkūrus nepriklausomybę prieš patvirtinant Teisinės sistemos reformos metmenų naują redakciją, t. y. iki 1998 m. birželio mėnesio. Nagrinėjama nusikaltimų parengtinio tyrimo procesinės formos kaita, apžvelgiamos tyrimą atliekančios institucijos ir kokiomis priemonėmis jos organizavo bei vykdė baudžiamąjį persekiojimą. Dėl labai išaugusio darbo krūvio, mažo atlyginimo ir visiškai neapibrėžtos perspektyvos pritaikyti savo galimybes, daugelis išsilavinusių ir patyrusių tardytojų ir operatyvinės veiklos specialistų perėjo dirbti į kitas institucijas – prokuratūrą, teismus, advokatūrą arba pritaikė savo patirtį privačioje veikloje. Jų vietą užėmė mažesnę patirtį ar išsilavinimą turintys asmenys arba netgi kitų ūkio šakų specialistai. Jie vykdyti tardymo funkcijas buvo rengiami trumpuose kursuose ar netgi pačioje darbo vietoje. Kartu su tardymo padaliniais buvo įkurti ir kvotėjų padaliniai, kurie iš esmės tyrimą pradėdavo ir tęsdavo, kol būdavo nustatytas įtariamas asmuo. Taip pat apžvelgiamos tuo metu vyravusios nuomonės dėl baudžiamojo proceso reformavimo strategijos ir kaip iš tikrųjų reforma buvo įgyvendinama. Pateikiami svarbiausi parengtinio tyrimo institucijų praktinės veiklos rezultatai, baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių pareigūnų charakteristikos, lyginamos baudžiamąjį persekiojimą reglamentuojančios teisės normos, institutai, subjektai ir kiti elementai. Straipsnio pabaigoje prieinama prie išvadų, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, baudžiamasis persekiojimas buvo reorganizuojamas nuosekliai įtvirtinant valstybės suverenitetą, teisiniame jo reglamentavime padaryta daug pažangių pakeitimų ir papildymų, ypač supaprastinant procesines procedūras, įvedant sumarinį procesą, pertvarkant gynybos institutą, derinant kodekso nuostatas su priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, stiprinant kovą su organizuotu nusikalstamumu, kontrabanda ir apskritai labai padidėjusiu nusikalstamumu. Tačiau tiek koncepcijos, tiek jų praktinis įgyvendinimas nebuvo nuoseklūs ir ne visuomet buvo atsižvelgiama į teisininkų nuomones, atliktų mokslinių tyrimų duomenis. Žiniasklaidoje, mokslinėje teisinėje literatūroje 1990–1997 m. laikotarpiu buvo plačiai diskutuojama apie tinkamiausius baudžiamojo persekiojimo reformos variantus, procesinės formos supaprastinimą. Parengtos ir apgintos disertacijos pateikė prielaidas pamatuotai spręsti iškilusias baudžiamojo persekiojimo problemas, deja, į šiuos šaltinius ne visuomet buvo atsižvelgiama.