Nusikaltimo samprata pagal Lietuvos Statutus ir Corpus Juris Canonici (lyginamasis aspektas)

Santrauka

Straipsnyje analizuojama nusikaltimo samprata LDK Statutuose ir Corpus Juris Canonici, siekiant nustatyti kanonų teisės poveikio ribas viešosios pasaulietinės teisės institutams, įtvirtintiems Lietuvos Statutuose.
Taikant teisės dogmatikos, kritinės analizės ir lyginamąjį metodus dėmesys sutelkiamas į nusikaltimą kaip teisinį reiškinį LDK Statutų ir kanonų teisės normose. Siekiama pateikti savitą kanonų teisės įtakų Lietuvos Statutuose įtvirtintai nusikaltimo sampratai interpretaciją, nesiremiant kaip analizės pagrindu nei viena, nei kita nusikaltimo samprata ir vartojant neutralias filosofijos kategorijas (esmė, turinys).
Galima teigti, kad esama kanonų teisės baudžiamųjų pradų perimamumo apraiškų LDK Statutuose, o šis poveikis ryškėja II ir III Lietuvos Statutuose. Be abejo, šio poveikio absoliutinti negalima, jį būtina vertinti atsižvelgiant į kitas galimas ir visuotinai pripažintas (pvz., romėnų teisės) įtakas. Atlikus baudžiamųjų nuostatų LDK Statutuose analizę galima teigti, kad kanonų teisės įtaka LDK teisės kūrimo pagrindams gali būti konstatuota teoriniu, intelektiniu lygmeniu ir vertintina kaip objektyvi neišvengiamybė, nulemta teisės istorijos bendriausių dėsningumų, yra to meto Vakarų Europos teisės raidos tendencijų tąsa. Pažymėtina, kad LDK išvengta neigiamų kanonų teisės poveikio apraiškų, tad šia prasme minėta įtaka buvo pozityvus veiksnys, skatinęs pasaulietinės LDK Statutų baudžiamosios teisės nuostatų pažangą.