Ikiteisminis tyrimas po naujos redakcijos teisinės sistemos reformos metmenų patvirtinimo

Santrauka

Straipsnio autoriai kiek anksčiau jau yra apibūdinę baudžiamojo persekiojimo raidą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki Teisinės sistemos reformos metmenų (naujos redakcijos) patvirtinimo, t. y. iki 1998 metų vidurio [1]. Vėlesnis laikotarpis ne mažiau dinamiškas, svarbus ir todėl nagrinėtinas, nes sparčiai kito ir baudžiamojo persekiojimo teisinis-procesinis reglamentavimas, ir institucijų praktinės veiklos situacija, nemažai naujo atskleidė baudžia-mojo proceso mokslinės veiklos rezultatai. Analizuojamu laikotarpiu baudžiamojo proceso kodeksas patyrė tiek pakeitimų ir papildymų, kad iš jo sovietmečio turinio ir netgi „dvasios“ nieko nebeišliko, o naujo kodekso projekto kūrimas ir vėl užsitęsė. Todėl straipsnyje toliau nagrinė-jamos svarbiausios baudžiamojo procesinio įstatymo pataisos, jų įtaka organizuojant ir vykdant ikiteisminį tyrimą, tiesioginė tyrimo institucijų, prokuratūros reorganizacija, struktūrų kaita, praktinės veiklos rezultatai. Nuosekliai nagrinėjamas naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau sutrumpintai – BPK) projekto svarstymas, priėmimas, įgyvendinimas ir su tuo susiję probleminiai klausimai. Straipsnio pabaigoje išdėstomos atitinkamos išvados.
Ikiteisminis (parengtinis) tyrimas kiekvienoje valstybėje užima svarbią vietą baudžiamajame procese. Nuo jo pradėjimo spartos, visų leistinų tyrimo būdų bei priemonių naudojimo, jo teisėtumo ir kokybiškumo dažniausiai priklauso ir teisminių proceso stadijų bei apskritai baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimas. Nuo 1993 m. gruodžio 14 d. Teisinės sistemos reformos metmenų Lietuvos Respublikos Seime patvirtinimo vyko jų nuostatų įgyvendinimas, tačiau reformavimas išryškino ne tik pranašumus, bet ir trūkumus.
Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII–810 „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo“ pritarė naujos redakcijos metmenims [2]. Jų įvade buvo patvirtinta ir mūsų anksčiau išdėstyta išvada apie teisinės sistemos reformos įgyvendinimo netolygumą bei trūkumus, pavyzdžiui: kad teismų reforma pažengė kur kas toliau nei prokuratūros, ypač policijos, vidaus reikalų ministerijos ir jos įstaigų reforma. Kuo gi skiriasi nagrinėjamo klausimo kontekste naujos redakcijos Metmenys nuo patvirtintųjų 1993 metais? Analizuodami bei lygindami jų turinį matome, kad naujoje redakcijoje minima nebe kvo-tos procesinė forma, o ikiteisminis tyrimas. Anksčiau kvotą buvo planuojama pradėti kvotos įstaigos vadovo įsakymu, prokuroro nurodymu arba kvotos įstaigos pareigūno iniciatyva, o Metmenų II skyriaus 2 straipsnyje nustatoma, kad tik prokuroras, vykdydamas baudžiamąjį persekiojimą, turi teisę priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir kiekvienu atveju nuspręs, kokius tyrimo veiksmus toje byloje reikia atlikti ir kas tuos veiksmus atliks. Naujuose Metmenyse nebeišliko nuorodų apie tai, kad nustatęs liudytojus arba nukentėjusiuosius pareigūnas pagal proceso taisykles jų neapklausia, o tik pasižymi tokių asmenų duomenis ir žinių turinį, taip pat neliko anksčiau formuluotos perspektyvos apie prokuratūrų vietą, t. y. prie atitinkamų teismų, o jų veiklą reglamentuos bei statusą apibrėš Teismų ir prokuratūros įstatymas. Yra ir daugiau skirtumų, tačiau juos bus galima detalizuoti apibūdinant vėliau parengtą ir svarstyti pateiktą BPK projektą.