Politinių partijų teisinio statuso raidos antroji pakopa

Santrauka

Lietuvos konstitucinės teisės mokslo pradininko M. Romerio 1935 m. publikuoti samprotavimai apie politinių partijų jurisprudencinio tyrinėjimo reikšmę iki šiol nesulaukė pakankamo atgarsio. Tokiai spragai veiksmingai šalinti dabar susidarė itin palanki padėtis. Seimo teisėkūra 2004 m. leidžia kalbėti apie politinių partijų teisinės padėties raidos antrąją pakopą tuo požiūriu, kad kodifikuotas ir iš esmės patobulintas partijų finansavimo bei jo kontrolės reglamentavimas (mini kodekso Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas pavidalu) ir patvirtinta nauja Politinių partijų įstatymo redakcija, kurioje, deja, redukuotos originalios – tik partijoms adresuotos – viešosios teisės nuostatos ir pagausintos blanketinės nuorodos į bendrojo pobūdžio Civilinio kodekso nuostatas. Tokie naujadarai verti ypač didelio konstitucinės teisės mokslo dėmesio, kadangi minėtą Politinių partijų įstatymo modifikaciją iš esmės lėmė civilinės teisės raida, tiksliau naujojo Civilinio kodekso, kvalifikavusio partijas kaip viešuosius juridinius asmenis, įsigaliojimas ir Juridinių asmenų registro veikimas. Viena vertus, pagal Lietuvos Konstitucijos dvasią politinės partijos įstatymų lygmeniu neturėtų būti pernelyg siejamos su civilinės teisės sistema, tapatinamos su kitais juridiniais asmenimis, kuriuos valstybės įmonė „Registrų centras“ įtraukia į juridinių asmenų registrą. Kita vertus, galima abejoti, ar įstatymų leidėjo sukurtas partijų viešasis subjektiškumas formaliai atitinka Konstituciją (35 str.), kurioje apie partijas teigiamai (expressis verbis) kalbama ne valstybės organizavimo pagrindų, bet piliečių subjektinių galimybių kontekste. Apskritai antroji partijų teisinio statuso raidos pakopa kupina diskutuotinų aspektų, kurie negali būti laikomi tik politologijos tyrinėjimų sritimi.