Lietuvos kultūrinių teisinių ištakų Europos kultūroje istorinė raida

Santrauka

Šiuolaikiniai integraciniai Europos procesai – tai regionalizmo ir nacionalinės raidos galimybių sąveika. Diskusija dėl Europos Sąjungos integracijos stiprinimo ir plėtros, be abejonės, yra ne tik diskusija apie geopolitiką ir ekonomiką, bet taip pat ir diskusija apie kultūrą, apie besiintegruojančių valstybių civilizacijos ir kultūros lygį.
XX a. pabaigoje išaugo kultūrų pliuralizmo, tiesiogiai susijusio su nauju civilizacijos lūžiu, svarba. Žmonijos raida pasuko nuo izoliuotų lokalinių civilizacijų prie metacivilizacijos. Nūdienos kultūrų pliuralizmas pabrėžiamas nuosekliai, moderniai eurocentristinei ideologijai transformuojantis į globaliąją, postmoderniąją, policentristinę, pasižyminčią nauju požiūriu į istoriją, pateikiančią naują postkolonijinį tarpkultūrinio bendravimo modelį.
Lietuvai, pasirinkusiai vakarietišką tolesnės raidos kelią, iškyla būtinybė paanalizuoti, kiek ji atitinka europinį identitetą ir išsaugo savo tautinį tapatumą. Šiame kontekste svarbios besivienijančios Europos politinės, ekonominės, socialinės, kultūros, teisės studijos, nacionalizmo atgijimo Rytų Europoje priežasčių analizė, Lietuvos kultūros istorinių šaknų paieška vieningoje Europoje. Kultūra yra kaip tik ta sritis, kurioje Lietuva, užtikrindama tautinių tradicijų tęstinumą, vengdama provincialumo ir todėl atsižvelgdama į Europos kultūros tendencijas, gali užtikrinti laisvą ir nevaržomą savo raidą, nes ir postmoderniosios Europos vizija yra orientuota į antropocentrines vertybes. Be to, Lietuvos „ėjimą į bendrus Europos namus“ palengvina šį procesą, nes Lietuvos kultūra savo istorinėmis ištakomis visada siekė Europos kultūros gelmes.