Teisminis precedentas Lietuvos teisinėje sistemoje 1918–1940 metais

Santrauka

Romanų-germanų (civilinės) teisės tradicijos valstybėse, kurioms priskiriama ir Lietuva, precedentas kaip teisės šaltinis formaliai nepripažįstamas, tačiau Lietuvos teisėje 1918–1940 m. susiklostė paradoksali tendencija, kai reikalaujant, kad teismai remtųsi tik įstatymu, jiems buvo ir suteikiama teisėkūros ad hoc teisė. Todėl nėra tikslinga kalbėti apie Lietuvos precedentinės teisės naujumą, nes tai – ne vien XX a. paskutinio dešimtmečio teisinės reformos padarinys ar bruožas.
Šiame straipsnyje, remiantis atitinkamomis Lietuvos valstybės konstitucijų, Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo įstatymo ir Teismų santvarkos įstatymų nuostatomis bei žymiausių to meto teisės mokslininkų darbais, siekiama atskleisti teismų praktikos kaip teisės šaltinio reikšmę 1918–1940 metais. Tiriant minėtą objektą, taikyti istorinis, loginis ir lingvistinis metodai.
Chronologinis mokslinio tyrimo tarpsnis šiame darbe – 1918–1940 m. – pasirinktas, apibrėžiant tuometinės nepriklausomos Lietuvos valstybės teisės gyvybingumą ir tuo laiku galiojusių teisės šaltinių problemos moksliniu požiūriu aktualumą, siekiant užpildyti teismų praktikos klausimo spragą.