Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus: aktualūs subjektų klausimai

Santrauka

Praktika rodo, kad vaiko teisė į išlaikymą ir jos gynimas labai priklauso nuo to, kaip sprendžiami teisinio vaiko išlaikymo santykio subjektų klausimai. Pagrindinis šio straipsnio tikslas – remiantis teisės doktrinos ir teismų praktikos analize nustatyti, kas minėtame santykyje laikytini tinkamu kreditoriumi ir tinkamu skolininku. Pažymėtina, kad atsakymas į šiuos iš pirmo žvilgsnio nesudėtingus klausimus toli gražu ne visada yra paprastas. Nors nekyla jokių abejonių, kad skolininkai vaiko išlaikymo prievolėje yra abu vaiko tėvai, nuomonės išsiskiria nustatant, nuo kada jie tampa skolininkais ir kokia apimtimi jų pareigoms, kylančioms iš šios prievolės, galima taikyti retroaktyvumo principą. Šiuo požiūriu galimi du skirtingi sprendimo variantai. Pirma, galima pabrėžti formalųjį tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus atsiradimo pagrindą – tėvystės (motinystės) registraciją. Antra, galima laikyti, kad vaiko išlaikymo pareiga yra prigimtinė, todėl ji atsiranda nuo vaiko gimimo. Būtent šią nuostatą siekiama pagrįsti straipsnyje.
Kreditoriaus klausimas vaiko išlaikymo prievolėje pastarojo dešimtmečio Lietuvos teismų praktikoje buvo sprendžiamas skirtingai. Iki naujojo Civilinio kodekso galioję įstatymai nenumatė vaiko, kaip savarankiško turtinių teisių turėtojo, teisinio statuso. Gana ilgą laiką buvo formuojama teismų praktika, pagal kurią išlaikymas buvo priteisiamas tėvo, su kuriuo gyveno turintis teisę gauti išlaikymą vaikas, naudai. Pasikeitus vaiko teisių sampratai ir suteikus vaikui autonomiškas teises, kreditoriaus klausimas vaiko išlaikymo prievolėje turi būti iš naujo išnagrinėtas. Straipsnyje analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad einama būtent šiuo keliu.