Naujumas ir individualios savybės – dizaino teisinės apsaugos sąlygos (kai kurie teoriniai ir praktiniai aspektai)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami aktualūs ir diskutuotini su dizaino teisinės apsaugos sąlygomis – naujumu ir individualiomis savybėmis – susiję klausimai remiantis Lietuvos Respublikos dizaino įstatymu (toliau – įstatymas) [1], tarptautinėmis sutartimis [5] ir Europos Sąjungos teisės aktais [7; 8], taip pat teismų praktika, užsienio valstybių teisės doktrina ir teisės aktais. Tai ypač aktualu Lietuvai, nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapusiai Europos Sąjungos nare. Šiame straipsnyje analizuojami su dizaino teisinės apsaugos sąlygomis susiję klausimai: tapatus dizainas bei esminių ir neesminių dizaino savybių turinys; dizaino naujumo tikrinimo momentas; dizaino prieinamumas visuomenei ir dizaino naujumą paneigiantys šaltiniai; ar reikia nustatyti konkrečius asmenis, susipažinusius su dizainu, siekiant konstatuoti dizaino prieinamumą visuomenei; problematika, susijusi su viena iš išimčių, kai dizainas nelaikomas prieinamu visuomenei; „informuoto vartotojo“ sąvoka. Turint omenyje tai, kad anksčiau Lietuvos teisės aktuose [1; 2] buvo įtvirtintas lokalaus naujumo kriterijus, o pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą [3] – pasaulinio naujumo kriterijus, straipsnyje pateikiamas išsamus vertinimas remiantis abiem iš jų – galiojusiu anksčiau ir galiojančiu dabar – dizaino naujumo kriterijais. Taip pat analizuojamas Europos Bendrijos dizaino ir nacionalinio dizaino santykis, galimų konfliktinių situacijų sprendimo būdai.