Terorizmas ir kova su terorizmu – dvi grėsmės žmogaus teisėms (metodologinis aspektas)

Santrauka

Straipsnyje aptariami kovos su terorizmu taktikos bendrieji principai žmogaus teisių saugos požiūriu, tos kovos vidinis prieštaringumas: subjektyviai šalinant terorizmo keliamas grėsmes žmogaus teisėms, objektyviai kuriamos naujos grėsmės toms pačioms teisėms. Viena iš šio prieštaringumo priežasčių – kovos su terorizmu pakeitimas kova su teroristais. Tai iškreipia terorizmo, kaip socialinio reiškinio, esmę, o pačią kovą orientuoja ne tiek į terorizmo priežastis, kiek į jo padarinius. Šis kovos objektų sukeitimas vietomis reikalauja į pirmą vietą iškelti ir atitinkamai sureikšminti policines ir karines priemones. Dėl to kyla grėsmė atsirasti naujai terorizmo formai – valstybiniam terorizmui: su atskirais teroristais kovojama bombarduojant suverenių valstybių miestus – kėsinantis į tūkstančių niekuo nekaltų civilinių gyventojų pagrindines teises. Demokratinėmis besivadinančios valstybės priešinasi terorizmui demokratijai nebūdingomis priemonėmis, keldamos visuotinę grėsmę žmogaus teisėms ir demokratijos ateičiai.
Siekiant kovą su terorizmu nepaversti nauja grėsme žmogaus teisėms, pabrėžiama būtinybė terorizmą vertinti kaip sudėtingą socialinį reiškinį, o kovą su juo grįsti pirmenybę teikiant ne policinėms, karinėms, o teisinėms, socialinėms priemonėms. Pastarųjų prioriteto pripažinimas įpareigoja keistis nuoseklaus teisės ir teisingumo viršenybės įgyvendinimo linkme ne tik į teroristinę veiklą linkusius asmenis, bet ir visuomenes. Nedėmesingumas teisei ir teisingumui (dvejopų standartų taikymas socialiniuose ir tarptautiniuose santykiuose) yra viena iš pagrindinių priežasčių, palaikančių ir skatinančių įvairias terorizmo formas.
Terorizmas gali būti tas lakmuso popierėlis, kuris vis aiškiau įrodinėja tą faktą, kad tas teisės ir teisingumo įgyvendinimo lygis, kuriuo iki šiol savo socialinį stabilumą garantavo Vakarų pasaulis, jau yra išsėmęs savo kuriamąsias galimybes toliau tai daryti globalizacijos sąlygomis, kai į socialinę areną ateina naujos socialinės grupės, tautos, net civilizacijos, siekiančios lygiateisiškumo pagrindais dalyvauti kuriant šiuolaikinę socialinio sugyvenimo tvarką ir konkrečios šalies viduje, ir tarptautiniu mastu. Todėl šiuolaikinis pasaulis, kuris ir globalizacijos sąlygomis nori vienaip arba kitaip ignoruoti kaskart aktualesniu tampantį ir besiplečiantį teisės ir teisingumo poreikį, absoliutinti atskirų tautų ir socialinių grupių interesus, lygiateisį bendradarbiavimą keisti diktatu, darosi pavojingas sau pačiam. Terorizmas gali būti traktuojamas kaip šios bundančios grėsmės pirmasis, aiškiau išreikštas pranašas ir visuomenių socialinio reformavimosi būtinybės užsakovas.