plugins.themes.bootstrap3.article.main6629e7084d95c

Marius Jonaitis

Santrauka

2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksui (toliau – CPK), įtvirtinusiam didelę proceso formų įvairovę, teismų praktikoje imta aktyviai taikyti šio kodekso normas, reglamentuojančias teismo įsakymą bei dokumentinį procesą. Galimybe kreiptis į teismą sumarinio proceso tvarka gana dažnai naudojasi ir civilinių teisinių santykių subjektai. Sumarinio proceso sampratos, atskirų sumarinio proceso formų ypatumai mokslinėje literatūroje nagrinėjami gana plačiai, tačiau išsamiau išskirtį istorinę sumarinio proceso kilmę kol kas nebuvo mėginta, todėl tai bene pagrindinis šio straipsnio uždavinys.
Sumarinis procesas padeda pasiekti didesnio teismo proceso sutelktumo bei ekonomiškumo, tačiau neretai susiduriama ir su kai kuriomis problemomis. Viena jų – tai aplinkybės, kad skolininko, atsakovo gyvenamoji, buveinės vieta yra nežinoma, paaiškėjimas jau teismui išdavus teismo įsakymą arba priėmus preliminarų sprendimą. Šios problemos aktualumą teismų praktikoje suponuoja intensyvus civilinių teisinių santykių subjektų mobilumas bei ganėtinai žemas verslo subjektų, ypač nedidelių įmonių, veiklos stabilumas, todėl straipsnyje nagrinėjamas proceso koncentruotumo ir tinkamo proceso principų santykis sprendžiant procesinių dokumentų įteikimo šiais atvejais klausimus.
Kita vertus, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs CPK net keletą sumarinio proceso formų, ne visiškai pagrįstai nustatė iš esmės vienodą teismo įsakymo ir dokumentiniame procese priimamo preliminaraus sprendimo įsiteisėjimo tvarką, kuri kritikuojama ir teisės mokslininkų, ir praktikų.
Straipsnyje į šią problemą mėginama pažvelgti per istorinę prizmę, pasitelkiant romėnų civilinį procesą, tarpukario Lietuvos patirtį, įvertinant kai kuriose užsienio valstybėse egzistuojantį sumarinį procesą.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6629e7085139c

Skyrius
Mokslo straipsnis