Baudžiamasis persekiojimas sąvokomis ir vadybiniu aspektu

Santrauka

Straipsnis skirtas baudžiamojo persekiojimo, kaip svarbiausios kovos su nusikalstamumu priemonės, turiniui atskleisti. Lyginami ankstesnės ir dabar galiojančios (nuo 2003 m. gegužės 1 d.) procesinės formos pagrindiniai institutai. Baudžiamojo persekiojimo procesinės formos lyginamos remiantis ne sovietmečio, o 2003 metų išvakarėse galiojusia teisine tvarka. Nagrinėjama, kas skiria kvotą, parengtinį tardymą nuo ikiteisminio tyrimo, kokia buvo ir yra subjektų – kvotėjo, tardytojo, vadovų ir prokuroro, veikiančių baudžiamajame persekiojime, procesinė padėtis, jų tarpusavio sąveika. Toks lyginimas atliekamas analizuojant atitinkamus teisės šaltinius ir remiantis svarbesniais baudžiamojo persekiojimo praktinės veiklos rezultatais.
Straipsnio autorius nustato, kad galiojantis baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas vis dar išlieka painus, nes atskiri neblogai pasiteisinę institutai be pagrindo atmesti, siūlomi tobulinimo būdai neretai ignoruojami. Be to, nevisapusiškai apgalvota, sukonstruota, įteisinta ir įgyvendinama baudžiamąjį persekiojimą vykdančių subjektų tarpusavio sąveika taip pat sukelia bereikalingą trintį, o kartais ir žmonių teisių ir laisvių pažeidimus, reikalauja vis didėjančių materialinių ir kitokių organizacinių išteklių. Telkiant atitinkamų institucijų, pirmiausia policijos, pajėgas tik ikiteisminiam tyrimui atlikti, nepagrįstai nukenčia kitų atitinkamoms įstaigoms priskirtų funkcijų įgyvendinimas. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo funkciją ir materialiniu, ir organizaciniu požiūriu sulyginus su kitomis institucijų darbuotojų vykdomomis funkcijomis, kurioms atlikti nereikia aukštesnio profesinio pasirengimo ir praktinės veiklos patirties, krito ikiteisminio tyrimo darbo prestižas, sumažėjo ir minėtą funkciją vykdančių pareigūnų personalo profesionalumas. Straipsnio pabaigoje autorius pateikia siūlymus, kaip spręsti atskleistas problemas.