Lietuvos prokuratūros statuso raida: teisiniai istoriniai aspektai
plugins.themes.bootstrap3.article.main67501b74ef480
Santrauka
Straipsnyje siekiama atskleisti, kokių teisinių istorinių veiksnių veikiamas formavosi ir buvo įtvirtintas Lietuvoje šiuolaikinis prokurorų konstitucinis statusas. Išskirtinai daug dėmesio atkreipiama į tai, kad 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje prokurorų teisinis statusas buvo išreikštas ne konstitucijose, bet teismų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Remiantis 1933 m.
liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymu sukūrus keturių pakopų teismus, prokurorai veikė prie apygardų teismų, Apeliacinių rūmų ir prie Vyriausiojo Lietuvos tribunolo. Apeliacinių rūmų prokuroras vadovavo apygardų teismų prokurorams ir jų padėjėjams, o Vyriausiojo tribunolo prokuroras – apygardų teismų ir Apeliacinių rūmų prokurorams ir jų padėjėjams bei Klaipėdos krašto teismų prokurorams. Tuo metu teisingumo ministras buvo vyriausias Respublikos prokuroras. Jis vadovavo Vyriausiojo tribunolo, Apeliacinių rūmų bei apygardų teismų prokurorams, jų padėjėjams.
1940–1941 m. Lietuvos Respublikos teisėtvarka ir joje veikusi prokuratūra buvo sunaikintos. Tai nulėmė Lietuvos okupacija, dėl kurios Lietuvai buvo primesta svetimos valstybės teisinė tvarka. 1941– 1944 m. nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu, nors ir buvo atkurtas kai kurių įstatymų galiojimas, nacių okupacinė valdžia ribojo ir kontroliavo teismų ir prie jų veikusių prokurorų veiklą. 1944 m. reokupuotoje Lietuvoje vėl pradėjo galioti 1940 m. konstitucija ir įstatymai bei veikusios valstybinės institucijos. Tais pačiais pagrindais veiklą atnaujino ir prokuratūra.
Straipsnyje konstatuojama, kad šiuolaikinė prokurorų statuso raida Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nagrinėtina politinių ir teisinių procesų kontekste nuo 1988 m., t. y. nuo Atgimimo laikotarpio, kai buvo siekiama išsivaduoti iš TSRS politinės ir teisinės priklausomybės. Šiuo atžvilgiu analizuojant prokurorų teisinio statuso koncepcijos brendimo procesą, atkreipiamas dėmesys į 1990 m.
kovo 11-ąją priimtą Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą bei 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios pagrindu buvo sukurta valstybės institucijų konstrukcija. Pabrėžiama, kad prokuratūros teisinio statuso nustatymas valstybės valdžios institucinėje struktūroje buvo viena sudėtingiausių konstitucinio reguliavimo problemų, kuri spręsta ne tik rengiant Konstituciją, bet ir vėliau.
liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymu sukūrus keturių pakopų teismus, prokurorai veikė prie apygardų teismų, Apeliacinių rūmų ir prie Vyriausiojo Lietuvos tribunolo. Apeliacinių rūmų prokuroras vadovavo apygardų teismų prokurorams ir jų padėjėjams, o Vyriausiojo tribunolo prokuroras – apygardų teismų ir Apeliacinių rūmų prokurorams ir jų padėjėjams bei Klaipėdos krašto teismų prokurorams. Tuo metu teisingumo ministras buvo vyriausias Respublikos prokuroras. Jis vadovavo Vyriausiojo tribunolo, Apeliacinių rūmų bei apygardų teismų prokurorams, jų padėjėjams.
1940–1941 m. Lietuvos Respublikos teisėtvarka ir joje veikusi prokuratūra buvo sunaikintos. Tai nulėmė Lietuvos okupacija, dėl kurios Lietuvai buvo primesta svetimos valstybės teisinė tvarka. 1941– 1944 m. nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu, nors ir buvo atkurtas kai kurių įstatymų galiojimas, nacių okupacinė valdžia ribojo ir kontroliavo teismų ir prie jų veikusių prokurorų veiklą. 1944 m. reokupuotoje Lietuvoje vėl pradėjo galioti 1940 m. konstitucija ir įstatymai bei veikusios valstybinės institucijos. Tais pačiais pagrindais veiklą atnaujino ir prokuratūra.
Straipsnyje konstatuojama, kad šiuolaikinė prokurorų statuso raida Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nagrinėtina politinių ir teisinių procesų kontekste nuo 1988 m., t. y. nuo Atgimimo laikotarpio, kai buvo siekiama išsivaduoti iš TSRS politinės ir teisinės priklausomybės. Šiuo atžvilgiu analizuojant prokurorų teisinio statuso koncepcijos brendimo procesą, atkreipiamas dėmesys į 1990 m.
kovo 11-ąją priimtą Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą bei 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios pagrindu buvo sukurta valstybės institucijų konstrukcija. Pabrėžiama, kad prokuratūros teisinio statuso nustatymas valstybės valdžios institucinėje struktūroje buvo viena sudėtingiausių konstitucinio reguliavimo problemų, kuri spręsta ne tik rengiant Konstituciją, bet ir vėliau.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67501b74f2f24
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
