Socialinės tvarkos raidos globalizacijos sąlygomis problemos

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos trys svarbios socialinės tvarkos raidos globalizacijos sąlygomis problemos: 1) universalios socialinės tvarkos ir vietinės socialinės tvarkos santykis; 2) socialinio saugumo ir individualios laisvės santykis; 3) teisingumo ir socialinės tvarkos santykis. Šiems santykiams būdinga socialinė įtampa gali virsti naujų konfliktų židiniu.
Universalios socialinės tvarkos ir vietinės socialinės tvarkos santykio analizė atskleidžia, kad vietinės socialinės tvarkos vertybinė ir norminė prigimtis, kuri atskirose visuomenėse susiformavo savaime, riboja visuomenių atvirumą pasauliui. Globalizacijos plėtimasis susijęs su universalios socialinės tvarkos kūrimu ir įgyvendinimu. Universalios socialinės tvarkos vertybės ir normos įvairiose visuomenėse suprantamos skirtingai, atsižvelgiant į vietinės socialinės tvarkos ypatumus. Universalios socialinės tvarkos įgyvendinimo intensyvinimas atskirose visuomenėse neišvengiamai sukels vertybių ir normų konfliktus, kurie stabdys tolesnę globalizacijos plėtrą. Dėl to globalizacijos plėtra yra ribotos apimties procesas.
Su globalizacija susijusių neigiamų reiškinių, pavyzdžiui, tarptautinio terorizmo, intensyvėjimas keičia Vakarų visuomenėse nusistovėjusį socialinio saugumo ir individualios laisvės santykio standartą, kurį suprantame kaip žmogaus teises. Atsigręžimas į socialiniam saugumui kylančias grėsmes verčia ieškoti tinkamų būdų išlaikyti pasiektą gyvenimo kokybę neribojant žmogaus teisių. Tokių būdų paieška į pirmą vietą iškelia žmogaus teisių ir žmogaus pareigų ryšį. Galima drąsiai teigti, kad kaskart vis svarbesnė bus prof. A. Vaišvilos sukurta teisių ir pareigų pusiausvyros, arba personalistinė, teisės teorija. Globalizacijos sąlygomis pavojinga sukelti teisingumo ir socialinės tvarkos konfliktą, kuris iki šiol būdavo visų didžiųjų socialinių revoliucijų pagrindas. Būtina apibrėžti ir įteisinti šiuolaikinės teisės socialinę paskirtį – saugoti ir ginti žmogaus teises ir pareigas bei sudaryti tokias teisines visuomenės raidos galimybes, kurios užtikrintų žmogaus socialinio gyvenimo kokybės augimą.