Socialinio dialogo teisiniai pagrindai
plugins.themes.bootstrap3.article.main67400cfee4b62
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami socialinio dialogo reglamentavimo aspektai pagal tarptautinę, Europos Sąjungos (toliau – ES) ir Lietuvos Respublikos teisę, siekiant atskleisti socialinio dialogo sampratą, teisinius pagrindus (subjektus, turinį), jo įgyvendinimo priemones ir ES, ir Lietuvoje.
Socialinio dialogo sampratai įtakos turi konkretus socialinių darbo santykių tipas. Jį lemia rinkos ekonomika ir globalizacijos procesai, suvokiant, kad globalizaciją sudaro tiesioginės užsienio investicijos, dėl kurių didėja tarptautinių bendrovių vaidmuo ir sąlyginė jų reikšmė, taip pat finansų rinkų internacionalizavimas, valstybinio reguliavimo mažinimas ir liberalizavimas, valstybinio sektoriaus privatizavimas.
Todėl vis aktualesnis darosi tinkamas darbo srities valdymas, žmogaus teisių gynimas ir privalomų darbo sąlygų standartų užtikrinimas.
Globalaus valdymo ir reguliavimo taisyklių (normų) kūrimas tapo pagrindine ES institucijų ir jos valstybių narių veikla, kurios padariniai daro svarią įtaką ne tik Lietuvos Vyriausybei, darbdavių ir darbuotojų organizacijoms, priimančioms sprendimus dėl darbo politikos, tiriamosios veiklos ir europinių darbo standartų realizavimo kasdienėje veikloje, jų taikymo kontrolės vietiniu lygmeniu, bet ir kiekvienam darbuotojui, realizuojančiam teisę turėti darbo sąlygas, atitinkančias tarptautinius standartus.
Europos Sąjungos plėtros socialinis aspektas reikalauja aktyvaus darbdavių asociacijų ir profesinių sąjungų dalyvavimo siekiant sukurti partnerystės santykiais paremtą strategiją. Ar jie sugebės pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias numato teisės aktų sistema ir ES, ir Lietuvoje, ar, atvirkščiai, praras dideles galimybes ir pasitikėjimą? Ši problema aktuali visoms ES valstybėms narėms, nes socialinių partnerių atsakomybė prisidėti prie teisės aktų leidybos ES lygmeniu kol kas viršija darbdavių ir darbuotojų organizacijų galimybes atskiroje valstybėje narėje.
Neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. X–43, numatyta, kad „įgyvendinant užimtumo ir socialinės apsaugos politikos priemones, siekti socialinės darnos ir dialogo, regioniniu ir valstybės lygiu nuolat bendradarbiauti su socialiniais partneriais – darbdavių organizacijomis ir profesinėmis sąjungomis, taip pat nevyriausybinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis skirtingų socialinių grupių interesams.“
Kadangi samdomi darbuotojai ir darbdaviai, jų organizacijos, kaip socialinio dialogo subjektai, turi ne tik bendrų, bet ir principinių skirtumų, o dažnai skirtingų socialinių, ekonominių ir politinių interesų, todėl labai svarbu pasiekti abipusiškai naudingą dialogą, kuriuo būtų suinteresuotos abi šalys ir būtų pasiekta optimali interesų pusiausvyra įgyvendinant svarbiausias ekonomines, socialines, politines nuostatas siekiant stabilumo ir taikos.
Socialinio dialogo sampratai įtakos turi konkretus socialinių darbo santykių tipas. Jį lemia rinkos ekonomika ir globalizacijos procesai, suvokiant, kad globalizaciją sudaro tiesioginės užsienio investicijos, dėl kurių didėja tarptautinių bendrovių vaidmuo ir sąlyginė jų reikšmė, taip pat finansų rinkų internacionalizavimas, valstybinio reguliavimo mažinimas ir liberalizavimas, valstybinio sektoriaus privatizavimas.
Todėl vis aktualesnis darosi tinkamas darbo srities valdymas, žmogaus teisių gynimas ir privalomų darbo sąlygų standartų užtikrinimas.
Globalaus valdymo ir reguliavimo taisyklių (normų) kūrimas tapo pagrindine ES institucijų ir jos valstybių narių veikla, kurios padariniai daro svarią įtaką ne tik Lietuvos Vyriausybei, darbdavių ir darbuotojų organizacijoms, priimančioms sprendimus dėl darbo politikos, tiriamosios veiklos ir europinių darbo standartų realizavimo kasdienėje veikloje, jų taikymo kontrolės vietiniu lygmeniu, bet ir kiekvienam darbuotojui, realizuojančiam teisę turėti darbo sąlygas, atitinkančias tarptautinius standartus.
Europos Sąjungos plėtros socialinis aspektas reikalauja aktyvaus darbdavių asociacijų ir profesinių sąjungų dalyvavimo siekiant sukurti partnerystės santykiais paremtą strategiją. Ar jie sugebės pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias numato teisės aktų sistema ir ES, ir Lietuvoje, ar, atvirkščiai, praras dideles galimybes ir pasitikėjimą? Ši problema aktuali visoms ES valstybėms narėms, nes socialinių partnerių atsakomybė prisidėti prie teisės aktų leidybos ES lygmeniu kol kas viršija darbdavių ir darbuotojų organizacijų galimybes atskiroje valstybėje narėje.
Neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. X–43, numatyta, kad „įgyvendinant užimtumo ir socialinės apsaugos politikos priemones, siekti socialinės darnos ir dialogo, regioniniu ir valstybės lygiu nuolat bendradarbiauti su socialiniais partneriais – darbdavių organizacijomis ir profesinėmis sąjungomis, taip pat nevyriausybinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis skirtingų socialinių grupių interesams.“
Kadangi samdomi darbuotojai ir darbdaviai, jų organizacijos, kaip socialinio dialogo subjektai, turi ne tik bendrų, bet ir principinių skirtumų, o dažnai skirtingų socialinių, ekonominių ir politinių interesų, todėl labai svarbu pasiekti abipusiškai naudingą dialogą, kuriuo būtų suinteresuotos abi šalys ir būtų pasiekta optimali interesų pusiausvyra įgyvendinant svarbiausias ekonomines, socialines, politines nuostatas siekiant stabilumo ir taikos.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67400cfee86a8
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
