Prievartos naudojimo įgyvendinant valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas teisinio reguliavimo aspektai

Santrauka

Teisės normų privalomumui užtikrinti ne visada užtenka naudos, moralės normų, viešosios nuomonės ar įsitikinimų, todėl teisės privalomumas užtikrinamas pasitelkiant į pagalbą valstybės prievartą. Turintys atitinkamus įgaliojimus pareigūnai įstatymų numatytais atvejais turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Kadangi prievartos priemonių panaudojimas visais atvejais apriboja asmens, prieš kurį šios priemonės naudojamos, galimybę veikti pagal savo valią, asmens laisvę ribojančių priemonių naudojimas turi būti reglamentuotas įstatymo teisės normomis, paliekant pareigūnams diskrecijos teisę, pasireiškiančią tik švelnesnės prievartos formos pasirinkimu. Iš visų prievartos rūšių didžiausią pavojų asmeniui, prieš kurį naudojama prievarta, sukelia šaunamųjų ginklų naudojimas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas pareigūnų veiksmams, naudojant šaunamąjį ginklą, suteikia pernelyg plačią diskreciją, kuri šaunamojo ginklo naudojimą paverčia ne išimtiniais atvejais, o įprasta praktika. Straipsnyje, analizuojant prievartos priemonių naudojimą reglamentuojančių teisės normų suderinamumą su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl žmogaus teisių, teismų praktiką bei praktinius panaudojimo atvejus, pateikiami pasiūlymai teisiniam reguliavimui tobulinti.