Vaikų aukų teisinės ir socialinės apsaugos struktūrinių trūkumų šalinimo galimybės Lietuvoje

Santrauka

Nėra panacėjos, kaip išvengti ir kaip apsaugoti žmogų, patyrusį prievartą, kad būtų išvengta ne tik jos pasikartojimo, bet ir su ja susijusių padarinių. Netinkamai organizuota pagalba, ypač vaikams aukoms, gali ne tik nesustabdyti prievartos, bet dar labiau ją paskatinti, turėti neigiamų padarinių visam žmogaus gyvenimui. Mokslinėje literatūroje netinkamai organizuota juridinė ir socialinė apsauga vadinama antrine prievarta, reviktimizacija, institucine ar sistemos prievarta. Šio straipsnio tikslas – įvardyti egzistuojančią sistemos prievartos prieš vaikus aukas problemą Lietuvoje, nurodyti teisinės ir socialinės apsaugos struktūrinius trūkumus ir jų šalinimo galimybes. Darbas paremtas 2001 m. antrame pusmetyje Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ atlikta vaiko teisių apsaugos ekspertų apklausa, teisinių ir nacionalinių dokumentų bei literatūros analize. Vaiko teisių apsaugos ekspertas – specialistas, dirbantis praktinį darbą su prievartą patyrusiu vaiku. Iš viso buvo apklausti 198 ekspertai, atstovavę teismo, prokuratūros, policijos, vaiko teisių apsaugos ir psichologinėms tarnyboms, teismo medicinos institutui visose Lietuvos apskrityse.
Straipsnį sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje nagrinėjama sistemos prievarta, kuri įvardijama kaip teisinės ir socialinės vaiko aukos apsaugos disfunkcija. Antrojoje dalyje analizuojama vaiko aukos apsaugos struktūriniai trukdžiai. Straipsnio pabaigoje pateikiama išvadinė diskusija, kurioje persipina teoretikų ir vaiko teisių apsaugos ekspertų nuomonės.