2004 m. užsieniečių teisinės padėties įstatymas pabėgėlių apsaugos požiūriu

Santrauka

2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Užsieniečių įstatymas) [1], kuriuo buvo sukurtas bendras užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojantis režimas. Šis teisinis režimas apima visas užsieniečių, atvykstančių ar esančių Lietuvoje, grupes, taip pat ir prieglobsčio prašytojus bei pabėgėlius. Naujas Užsieniečių įstatymas sujungė anksčiau galiojusį įstatymą dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso (toliau – Pabėgėlių įstatymas) [2] ir 1998 m. įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – 1998 m. Užsieniečių įstatymas) [3]. Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti pagrindinius užsieniečių teisinės padėties reglamentavimo reformos bruožus ir jos įtaką užtikrinant prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių teises Lietuvoje. Nagrinėjimo objektas – 2004 m. Užsieniečių įstatymo nuostatos, reglamentuojančios prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių teisinę padėtį. Straipsnyje autorė apsiribojo tų nuostatų analize, kurios gali sukelti sunkumų įgyvendinant Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus arba Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktus pabėgėlių teisių užtikrinimo požiūriu. Tai prieglobsčio prašytojų sulaikymą, apgyvendinimą, integraciją, teisę į šeimos susijungimą, papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi panaikinimą, akivaizdžiai nepagrįstų prašymų nagrinėjimą ir saugios kilmės valstybės koncepcijos taikymą reglamentuojančios nuostatos. Autorė vertina šias nuostatas taikydama lyginamąjį, loginį ir kitus tyrimo metodus.
Kadangi praėjus šiek tiek daugiau nei metams nuo Užsieniečių įstatymo priėmimo, matyt, būtų per anksti vertinti, ar pasiteisino įstatymu įgyvendinta pabėgėlių teisinės padėties reglamentavimo reforma, autorė pateikia įstatymo nuostatų vertinimą tarptautinės teisės – pirmiausia 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – 1951 m. konvencija), kurios dalyvė Lietuva yra nuo 1997 m. [4], Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) ir ES prieglobsčio teisės aktų, priimtų po 1997 m. Amsterdamo sutarties, nuostatų ir jų įgyvendinimo požiūriu. Straipsnio pabaigoje autorė pateikia rekomendacijas dėl Užsieniečių įstatymo normų tobulinimo. Kadangi 2004 m. Užsieniečių įstatymas prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių teisių užtikrinimo požiūriu mokslinėje literatūroje dar nenagrinėtas, tikimasi, kad straipsnis bus naudingas ne tik pažintine prasme tarptautinę ir ES teisę studijuojantiems studentams bei prieglobsčio srityje dirbantiems asmenims, tačiau ir atkreips įstatymų leidėjo dėmesį į Užsieniečių įstatymo netobulumus.