Parlamentinės kontrolės modelis ir jo įtvirtinimo ypatumai Jungtinėse Amerikos Valstijose: doktrininis ir praktinis požiūriai

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas parlamentinės kontrolės modelio įtvirtinimas, jo raida Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV). Nepaisant, kad JAV konstitucinėje valdžių sistemoje nėra nei vyriausybės instituto, nei Prezidento ir jo administracijos politinės atsakomybės Kongresui, o Konstitucijos nuostatos nereglamentuoja Kongreso kontrolinės kompetencijos, neabejojama Kongreso kompetencija visapusiškai ir veiksmingai vykdyti parlamentinę kontrolę. Kongreso kontrolė išplėtota parlamentinės praktikos būdu kartu su parlamento institucija ir patvirtinta Aukščiausiojo Teismo aiškinant Konstituciją ir kuriant valdžių padalijimo modelį.
Visuotinai pripažįstama, kad Kongreso vykdoma kontrolė yra vienas iš stabdžių ir atsvarų mechanizmo elementų, užtikrinantis ne tik nepertraukiamą ir veiksmingą visų Kongreso funkcijų, ypač įstatymų leidybos vykdymą, bet ir garantuojantis valdžių tarpusavio pusiausvyrą. Nors, kaip rodo Aukščiausiojo Teismo sprendimuose formuojama doktrina, Kongreso kontrolinė funkcija turi ribas ir vykdoma kontrolė nėra absoliuti. Kitas svarbus Kongreso kontrolinis funkcijos ribojimas yra susijęs su informacijos gavimu iš vykdomosios valdžios. Amerikiečių konstitucinėje tradicijoje, analizuojant stabdžių ir atsvarų sistemos (mechanizmo) turinį, išskiriama vykdomosios valdžios privilegija. Būtent ši privilegija leidžia vykdomajai valdžiai atsisakyti pateikti Kongresui reikalaujamą informaciją ir taip neleisti „įsisiūbuoti“ Kongreso tyrimams. Taip parlamentinė kontrolė, kaip ir kiti stabdžių ir atsvarų mechanizmo elementai (prezidento veto teisė, apkalta ir kt.), užtikrina Kongreso ir Prezidento nepriklausomumą ir lygiateisiškumą bei nuolatinį bendradarbiavimą įgyvendinant nustatytas funkcijas.