Nusikalstamumas Lietuvoje: ką pakeitė teisės reforma?

Santrauka

Steigiant saugomas teritorijas jūroje siekiama užtikrinti pažeidžiamiausių jūros regionų apsaugą. Nors saugomų jūros teritorijų reikšmė didelė, pakrantės valstybių teisė steigti tokias teritorijas neribojama. Saugomos jūros teritorijos pakrantės valstybei priklausančioje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje gali būti steigiamos tik laikantis 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijos nuostatų, t. y. nepažeidžiant kitų valstybių teisių šiose jūrų erdvėse. Pakrantės valstybės vienašališkai nustatytas saugomos teritorijos apsaugos režimas negali riboti taikaus plaukimo teisės teritorinėje jūroje, o išskirtinėje ekonominėje zonoje – laivybos ir skridimo, taip pat povandeninių kabelių ir vamzdynų klojimo laisvių. Apsaugos priemonės, ribojančios laivybą saugomojoje teritorijoje, gali būti taikomos tik remiantis 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijos 211 straipsnio 6 dalimi arba Tarptautinei jūrų teisės organizacijai pripažinus tokią teritoriją ypač jautria jūros teritorija.
Dėl ypatingų geografinių savybių ir didelių laivybos srautų Baltijos jūrai buvo suteiktas specialios teritorijos statusas pagal MARPOL 73/78 konvencijos I, II ir V priedus. Dėl šio statuso Baltijos jūrai taikomi griežtesni atliekų išmetimo standartai nei kituose regionuose. 2004 m. balandį Tarptautinė jūrų organizacija pritarė siūlymui, kad visai Baltijos jūrai, išskyrus Rusijos Federacijos vandenis, būtų suteiktas ypač jautrios jūros teritorijos statusas. Tokį statusą visame pasaulyje turi tik 7 saugomos teritorijos. Bet ypač jautrios jūros teritorijos statuso pripažinimas nesukelia jokių teisinių pasekmių, kol nepatvirtintos apsaugos priemonės. Todėl Baltijos jūros regiono valstybės turėtų kreiptis į Tarptautinę jūrų organizaciją su pasiūlymais dėl tokių apsaugos priemonių taikymo.
1992 m. Helsinkio konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos inicijuota saugomų teritorijų Baltijos jūroje sistema iki šiol tinkamai neįgyvendinta. Valstybių narių pasyvumą šioje srityje galbūt lėmė tai, kad Helsinkio komisijos rekomendacijos ir gairės, susijusios su saugomų teritorijų Baltijos jūroje steigimu, neprivalomos valstybėms narėms ir gali būti įgyvendinamos tik jų gera valia. O valstybėms narėms privalomos Tarybos direktyvos – 79/409/EEB dėl laukinių paukščių išsaugojimo ir 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos – leido sukurti NATURA 2000 saugomų teritorijų tinklą, apimantį ir saugomas teritorijas Baltijos jūroje.
Lietuvos Respublikoje įkurtos trys saugomos teritorijos, apimančios ir dalį Baltijos jūros – Kuršių Nerijos nacionalinis parkas, Pajūrio regioninis parkas ir Karklės talasologinis draustinis. Šių saugomų teritorijų nuostatų, apsaugos reglamentų ir generalinių schemų analizė leidžia teigti, kad prioritetas skiriamas žemyninėms minėtų teritorijų dalims. Siekiant užtikrinti tinkamą saugomų teritorijų jūrinių dalių administravimą reikia patvirtinti tokių teritorijų tvarkymo planus, atitinkančius Helsinkio komisijos rekomendacijas.