Instrumentinio požiūrio į teisę absoliutinimas ir jo kritika

Santrauka

Pozityvioji teisė turėtų būti dualistinės – vertybinės ir normatyvinės – prigimties. Sumažėjus visuomenės vertybiniam jautrumui, teisėkūros subjektas gali teisę paversti bedvasiu socialinės tvarkos kūrimo techniniu instrumentu, t. y. suabsoliutinti instrumentinį požiūrį į teisę. Straipsnyje nagrinėjamas suabsoliutintas instrumentinis požiūris į teisę, jo įsivyravimo vartotojiškoje visuomenėje socialinės prielaidos ir socialiniai padariniai, tokio požiūrio raidos trukdžiai. Šiuo tyrimu siekiama atskleisti suabsoliutinto instrumentinio požiūrio į teisę įsigalėjimo visuomenėje keliamą pavojų pačios teisės socialinei reikšmei. Teisė visada yra socialinės tvarkos kūrimo ir socialinių santykių valdymo instrumentas, kurio pagrindą sudaro du tarp savęs susiję teisės galios šaltiniai: 1) visuomenės socialinė galia (visuomenės socialinio sugyvenimo sociokultūrinė patirtis) ir 2) valstybės politinė jėga. Šie teisės galios šaltiniai turi skirtingas reikšmes: tik bendruomeniškoje visuomenėje teisės socialinė galia yra svarbesnė už valstybės politinę jėgą, todėl demokratinės valstybės politinė jėga turėtų būti derinama prie pilietinės visuomenės sociokultūrinės patirties ir siekti visuomenės moralines vertybes įtraukti į teisės turinį.
Instrumentinio požiūrio į teisę absoliutinimas Vakarų visuomenėse įsivyravo XX a. antrojoje pusėje, kai nutrūkusio teisės ir moralės ryšio sąlygomis valstybinės valdžios institucijos ėmė rimtai propaguoti modernios (techniškos) teisės, kaip plataus masto socialinio ir ekonominio planavimo įrankio, idėją: teisė dabar pripažįstama kaip politinės jėgos įgyvendinimo priemonė, valdžios įrankis. Teisės išlaisvinimas iš bet kokių bendruomeninių šaknų, kurias ji turėjo, laikoma jos, kaip tikslingo valdymo mechanizmo, išlaisvinimu. Tokios modernios teisės pranašumas visuomenėje virsta jos trūkumu – socialinės reikšmės silpnėjimu.