Darbuotojų teisių apsauga perduodant įmonę, verslą arba jų dalis

Santrauka

Lietuvai, kaip ir kitoms naujosioms ES valstybėms narėms, reikia ne tik suderinti darbo teisės sistemą su EB teise, bet ir užtikrinti bendras socialines vertybes – darbuotojų teisių apsaugą perduodant įmonę, verslą arba jų dalis. Verslo perdavimu ir ypač jo padariniais suinteresuoti ne tik verslo ar įmonės, kaip turtinio komplekso, perdavėjas ir įgijėjas, bet ir įmonės darbuotojai, kurie yra įmonės sudedamoji dalis. Europos Bendrija kaskart atsižvelgdama į pasikeitusią teisinę socialinę ekonominę aplinką tobulina teisinį reglamentavimą ir siekia, kad darbuotojų teisės būtų apsaugotos visais verslo perdavimo atvejais, net ir kai įmonė tampa nemoki, todėl 2001 m. priėmė direktyvą Nr. 2001/23/EB [1, p. 69], iš esmės pakeičiančią direktyvas Nr. 77/187/EEC bei Nr. 98/50/EB [2]. Joje numatė darbuotojų apsaugą nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo ir kitas garantijas (pvz., informavimo ir konsultavimo), taikomas perduodant verslą arba jo dalį net ir kai įmonei taikomos bankroto procedūros. Tai reiškia, kad bet kokiu būdu perduodant įmonę, verslą, įmonės arba verslo dalį, naujam darbdaviui turi būti perduodamos toje įmonėje esančios darbo bei kolektyvinės sutartys. Kitaip tariant, įmonės/verslo perėmėjui kartu su įmone, jos teisėmis ir turtu pereina ir jos darbuotojai tomis pačiomis sąlygomis, kurias jiems buvo nustatęs darbdavys perdavėjas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 63 straipsnio 3 dalyje ir 138 straipsnyje numatyta tik dalinė darbuotojų teisių apsauga įmonės, verslo, įmonės arba verslo dalių perdavimo atvejais. Šiame straipsnyje nagrinėjami klausimai siekiant atsakyti, ar darbuotojų teisių apsaugos įmonės, verslo arba jų dalių perdavimo reglamentavimas Lietuvos Respublikoje atitinka direktyvų tikslus ir reikalavimus, ar direktyvoje taikomi terminai suprantami taip, kaip juos supranta Europos Bendrija ir kitos ES valstybės narės, taikančios minėtą direktyvą.