Apeliacija Lietuvos administraciniame procese: pagrindinės reformos kryptys

Santrauka

1999 metais Lietuvoje įkūrus administracinius teismus, skubiai turėjo būti sprendžiama procesą šiuose teismuose reglamentuosiančio teisės akto problema. Suprantama, kad mąstyti apie išsamų administracinio proceso kodeksą tuo metu nebuvo galimybių. Kodifikuoto akto rengimas yra daug laiko reikalaujantis procesas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuva neturėjo administracinių teismų funkcionavimo patirties. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) [1] buvo parengtas iš esmės perimant tuo metu galiojusio Civilinio proceso kodekso [2] (toliau – 1964 m. CPK) normas, kai kurias jų atitinkamai modifikuojant siekiant pritaikyti administracinių bylų teisenos specifikai. Tai pasakytina ir apie apeliacinį procesą reglamentuojančias ABTĮ nuostatas.
Suprantama, kad atskirų teisės aktų nuostatų perkėlimas ir modifikavimas, neturint aiškios atitinkamo proceso koncepcijos, tegali būti laikinas problemos sprendimo būdas. Šiandieninis apeliacinio proceso teisinis reglamentavimas ABTĮ toli gražu negali būti pripažintas tobulu. Nemažai apeliacinio proceso spragų jau atsiskleidė praktinėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veikloje. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu rengiamas naujas Lietuvos administracinio proceso kodeksas [3], straipsnyje siekiama apžvelgti pagrindines apeliacinio proceso administracinėse bylose tobulinimo kryptis.
Ribota straipsnio apimtis neleidžia išsamiai išanalizuoti visų būtinų apeliacinį procesą reglamentuojančių nuostatų pakeitimų, todėl apsiribojama esminių, koncepcinių klausimų analize – kaip turėtų būti suprantama apeliacijos administraciniame procese paskirtis, kokie principai turėtų būti taikomi apeliaciniame procese.