Susitarimas (susitaikymas) viešojo kaltinimo bylose kaip viena iš diskrecinio baudžiamojo persekiojimo formų

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas nusikalstamos veikos aukos ir asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, susitarimo institutas baudžiamajame procese. Nors Lietuvos baudžiamuosiuose procesiniuose įstatymuose vartojamas susitaikymo terminas, tačiau atsižvelgiant į užsienio šalių mokslininkų bei įstatymo leidėjų vartojamus terminus straipsnyje šis institutas taip pat įvardijamas kaip mediacija baudžiamajame procese. Sisteminės analizės, lyginamuoju, istoriniu metodais aptariami mediacijos formų (rūšių), įtvirtintų kai kurių valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose, pagrindiniai aspektai. Lyginamuoju požiūriu aptariami pagrindiniai paprastos ir kompleksinės mediacijos požymiai. Straipsnyje taip pat siekiama atskleisti kai kuriuos probleminius Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose numatyto susitaikymo viešojo kaltinimo bylose reglamentavimo ir taikymo klausimus.
Daroma išvada, kad alternatyvių baudžiamųjų konfliktų sprendimo formų reglamentavimas Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymuose iš esmės atitinka tarptautines baudžiamojo proceso raidos tendencijas. Daugiausia tyrinėta ir žinomiausia diskrecinio baudžiamojo persekiojimo forma yra mediacija. Dėl šių priežasčių daugelio šalių baudžiamajame procese įtvirtintos ir gana plačiai taikomos įvairios mediacijos modifikacijos. Nors nukentėjusiojo ir įtariamojo susitaikymas viešojo kaltinimo bylose, numatytas Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, sąlygiškai lygintinas su mediacijos modeliais, tačiau konstatuojama, kad pagrindinis susitaikymo, reglamentuoto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) ir Baudžiamajame kodekse (toliau – BK), skirtumas nuo mediacijos modelių, taikomų Vakarų Europoje, yra tarpininkavimo priemonių nebuvimas. Atsižvelgus į susitaikymo instituto paskirtį, plačiai nagrinėjamą kriminologijoje, taip pat į tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, straipsnyje siūloma tobulinti susitaikymo baudžiamosiose bylose procedūros reglamentavimą. Siekiant aktyviau taikyti šį institutą siūloma aktyviau diskutuoti apie tarpininkavimo procedūros reglamentavimą atskirame norminiame akte ir kartu tobulinti procesinių tarpininkavimo rezultatų pripažinimo, įvertinimo bei panaudojimo sąlygų reglamentavimą baudžiamajame procese.