Nusikalstamų veikų idealios bei realios sutapties atribojimo ir bausmių skyrimo problemos

Santrauka

Straipsnyje autorius analizuoja teismų praktiką taikant Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio nuostatas ir pateikia dėl to kylančių teorinių ir praktinių problemų sprendimus. Didelis dėmesys skiriamas idealiosios sutapties ir realiosios sutapties sąvokų analizei, nes paplitę šių nusikalstamų veikų daugeto formų apibrėžimai netenkina šiuolaikinės praktikos poreikių.
Aktualizuodamas vieno iš bausmių subendrinimo būdo – dalinio bausmių sudėjimo – problemą, autorius pritaria tokiai teismų praktikai, kad iš dalies sudedant bausmes būtina prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridėti švelnesnės bausmės dalį nuo visų paskirtų bausmių, o bendrinant paskirtas už kelias nusikalstamas veikas bausmes, turi būti paskirta viena arba dvi galutinės bausmės.
Tuo pačiu autorius siūlo paskirtų švelnesnių bausmių dalies pridėjimo prie griežčiausios iš paskirtųjų bausmių sprendimo kelią – prie griežčiausios iš asmeniui paskirtų bausmių pridėti kiekvienos iš asmeniui paskirtų bausmių dalį, bet ne mažesnę kaip pridedamos bausmės įstatyminis minimumas, nes tokiu būdu būtų tiksliau laikomasi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies principų dėl bausmių ir jų skyrimo.
Analizuodamas Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas, autorius pritaria tokiai teismų praktikai, kad bausmių apėmimas galimas tada, kada kelios veikos priskiriamos skirtingoms rūšims (viena veika yra nusikaltimas, o kita – baudžiamasis nusižengimas) ar skirtingoms kategorijoms (vienas nusikaltimas nesunkus, o kitas apysunkis), bet jų pavojingumas labai nesiskiria.
Straipsnyje aktualizuojama bei sprendžiama baudžiamojo poveikio priemonių ar auklėjamojo pobūdžio priemonių subendrinimo su bausmėmis problema ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad keičiant Baudžiamojo kodekso 63 straipsnį, turėtų būti atsižvelgta į tai, jog naujos baudžiamojo įstatymo normos iš vienos pusės turėtų nevaržyti teismų formaliomis bausmių subendrinimo taisyklėmis, o iš kitos pusės – neturėtų palikti galimybės interpretuoti, nes tai trikdo teismų praktikos formavimąsi.