Teisė Gorgio Agambeno išimtinės padėties teorijoje: tarp aporiškumo ir grynumo

Santrauka

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinio italų filosofo Giorgio Agambeno išimtinės padėties ir su ja siejama teisės samprata, taip pat pristatomos dvi tiriant išryškėjusios atskiros problematikos interpretacijos.
Analizė visų pirma parodo, kad G. Agambenas savo išimtinės padėties koncepciją formuluoja akivaizdžiai postmodernistine kritine dvasia – tiek išryškindamas ir pabrėždamas pamatinių Vakarus charakterizuojančių sąvokų (kaip teisė, politika, kalba, žmogus) aporiškumą, tiek nurodydamas šio aporiškumo globalias negatyvias pasekmes – planetos biopolitinę nūdieną. Tačiau tyrimo dėmesio centre yra G. Agambeno darbuose kartais pasitaikantis toli gražu ne akivaizdžiai kritinis (negatyviąja prasme) susidomėjimas teisės ir prievartos išgryninimo ir atskyrimo idėja. Šis susidomėjimas ne visiškai dera su ką tik minėta koncepcijos formulavimo bendrąja savybe arba toks suderinamumas nėra aiškus.
Pirmąja šiame straipsnyje pateikiama interpretacija toks dėmesys aiškinamas G. Agambeno nuostatų antipolitiškumu ir paprastai netiesioginėmis jų sąsajomis su liberalizmu. Antrąja interpretacija parodoma, kaip toks dėmesys atsiranda dėl išliekančio problemiškumo dynamis-energeia aristoteliškoje aporiškoje sampratoje, kuri G. Agambeno ekstrapoliuojama į kitas sritis, tarp jų – į teisės filosofiją. Šios sampratos permąstymas pasiremiant Paolo Virno nuostatomis ir pamatinės aporijos neutralizavimas reiškia neutralizavimą tiek didelės dalies agambeniškosios problematikos, tiek bet kokios galimos konfrontacijos, diskusijos ar pan. tarp dviejų didžiųjų „žaidėjų“ teisės filosofijoje – pozityvizmo ir realizmo.