Tarptautinių nusikaltimų tarptautinio pripažinimo problema ir SSRS okupacijos metu padaryti nusikaltimai

Santrauka

Tarptautinėje teisėje tarptautinio nusikaltimo sąvokos apibrėžimas iki šiol kelia daug neatsakytų klausimų. Vienintelis šaltinis, kuriame mėginta pateikti tokį bendrąjį apibrėžimą, buvo 1996 m. redakcijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsniai. Minėtas šaltinis išskyrė tris svarbius požymius, būdingus tarptautiniam nusikaltimui: tai – tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas; šis tarptautinis įsipareigojimas turi fundamentalią reikšmę tarptautinės bendrijos interesams; šį pažeidimą nusikaltimu pripažįsta visa tarptautinė bendrija. Daugiausia problemų kelia trečiasis požymis: ar jis turi būti taikomas, pvz., pagal jus cogens normos nustatymo analogiją (t. y. objektyviai), ar remiantis tam tikrų tarptautinių institucijų arba valstybių sprendimu vieną ar kitą įvykį laikyti tarptautiniu nusikaltimu (t. y. daugiau subjektyviai).
Išanalizavus įvairią valstybių praktiką paaiškėja, kad šios problemos sprendimas niekada nebūna tik teisinio pobūdžio. Itin ryškus šio klausimo politizavimas žvelgiant į dviejų totalitarinių režimų pasmerkimo istoriją – nacistinės Vokietijos (visuotinai pasmerkta 1945 m. Niurnbergo tribunolo nuosprendžiu) ir komunistinės SSRS, kurios padaryti nusikaltimai iki šiol tarptautiniu lygiu pasmerkti tik epizodiškai.
Tarptautinės teisės šaltiniai, reglamentuojantys individų atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus, tokios sąlygos nekelia, o valstybių praktika rodo, kad asmenys, padarę net ir nusikaltimus, kurių visuotinai nepasmerkė tarptautinės institucijos, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Taigi tarptautinis nusikaltimo pripažinimas nėra būtina sąlyga keliant individualios atsakomybės už tarptautinius nusikaltimus klausimą.
Kita vertus, išanalizavus Lietuvos teisėsaugos institucijų nesėkmes matyti, kad ribotas tarptautinis pripažinimas yra didelė kliūtis tarptautiniam bendradarbiavimui (Nachmano Dušanskio, Petro Raslano ekstradicijos bylos). Bendradarbiauti taip pat trukdo kai kurie diskutuotini Lietuvos įstatymų leidėjų sprendimai dėl karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido reglamentavimo (pvz., nuostata, kad didžioji dauguma SSRS represinių darinių padarytų nusikaltimų buvo genocidas, ypač sunkiai įrodomas nusikaltimas, išplėstinis genocido traktavimas, etc.)