Federalizmas: problemos, prieštaravimai ir kaitos perspektyvos

Santrauka

Straipsnyje siekiama ištirti ir įvertinti Rusijos Federacijoje diskutuojamus teorijoje ir įtvirtinamus teisinėje praktikoje federalizmo modelius.
Pirmoji problema – teorinis diskursas, ar Rusijos Federacija keičia savo federacinę esmę. Rusijos federalizmo modelio paieškoje federalizmo klausimu susiformavo dvi ryškios priešpriešų kryptys. 1992 m. priėmus Federacinę sutartį, pasirodė teoriniai teiginiai, kad jos įgyvendinimas iš esmės keičia Rusijos Federacijos teisinę prigimtį. Toks požiūris yra veikiamas tam tikrų istorinių aplinkybių ir siejamas su valdžios kompetencijos ribų tarp centrinės Rusijos Federacijos valdžios institucijų ir šių institucijų žemesnio lygio subjektų nustatymu. 1997 m. viduryje buvo išleistas dviejų tomų rinkinys, kuriame paskelbtos visos sutartys ir susitarimai tarp Federacijos ir jos subjektų. Iš viso minėtame rinkinyje buvo paskelbtos 24 sutartys ir nurodytų sutarčių publikuoti 160 susitarimai. Tokių sutarčių ir susitarimų skaičius iš metų į metus augo ir sukėlė teisinių ir su jomis susijusių socialinių, politinių, ekonominių kolizijų visumą tarp Rusijos Federacijos Konstitucijos ir jos federacinių subjektų.
Antroji problema – iš Rusijos Federacijos federacinės sutarties įgyvendinimo praktikos kylančios funkcijos ir disfunkcijos. Dėl įgyvendinimo požiūrių įvairovės į Rusijos Federaciją kaip į „sutartinę“ federacijos subjektai savo santykius su centru linkę daugiau kurti „sutartiniu konstituciniu pagrindu“. Tokią įgyvendinimo situaciją lemia skirtingi požiūriai į Rusijos Federacijos Konstituciją ir į Federacinę sutartį. Pirmasis reiškia pagrindinės „sutartinės federacijos“ idėjos fetišizavimą. Sutartis yra svarbiausia, o tai reiškia, kad ji svarbesnė už Konstituciją. Antrasis požiūris akceptuoja pagrindinių teisinių norminių aktų lygybę.
Konstitucija ir sutartis laikomi to paties teisinio lygio teisės aktais. Autorių nuomone, būtina remtis Rusijos Federacijos 1993 m. Konstitucijos nuostatomis. Kilus prieštaravimui tarp Konstitucijos ir Federacinės sutarties – Sutarties dėl kompetencijos ir įgaliojimų tarp Rusijos Federacijos valstybinės valdžios institucijų ir visų kitų Rusijos Federacijos subjektų valstybinės valdžios institucijų – galioja Rusijos Federacijos Konstitucijos nuostatos.
Trečioji problema – Rusijos federalizmo kaitos nuostatos ir įstatymų leidybos kolizijos. Šiuo požiūriu galima atkreipti dėmesį į kilusį prieštaravimą tarp Rusijos Federacijos įstatymų ir Federacijos subjektų įstatymų leidybos antifederacinio vaidmens, pernelyg permainingą spartų tiek Rusijos Federacijos, tiek jos subjektų teisėkūros augimą, kuris, išsiskirdamas nesisteminiu reguliavimo pobūdžiu, dažnai sukelia ir daugelį neigiamų veiksnių, į menką galiojančių įstatymų kokybę.
Tarp neigiamų ir socialiai pavojingų Rusijai veiksnių yra tai, kad jos regionai stratifikuojančiu požiūriu yra tarsi skirtingose istorinėse epochose. Respublikų prezidentai ir regionų gubernatoriai, kurių sąmonė liko tarybinė, partinės administracinės komandinės hierarchijos likvidavimą suvokė kaip visišką veiksmų laisvę, kaip visko leistinumą. Be to, daugumos jų, net pačių pažangiausių, elgesį lemiančiu veiksniu tapo ,,TSKP sričių komitetų pirmųjų sekretorių“ logika. Tuo galima paaiškinti su federaci- jos teisėkūra nesuderintų teisės norminių aktų rengimą ir priėmimą; kliūčių sudarymą prekių, paslaugų, kapitalo judėjimui ; nekontroliuojamą biudžetinių lėšų „įsisavinimą“; siekį viską (net ir privatų sektorių) valdyti komandiniu būdu, įsikišant, dažnai savanaudiškai, į ekonomikos subjektų veiklą; atviras politines spekuliacijas, kurių viena iš populiariausių – linkčiojimas į Maskvos pusę, kuri neva kalta dėl visų kylančių sunkumų. Didžiausią pavojų kelia savanaudiškas siekimas tariamai atsiskirti nuo kitų – teisinis separatizmas. Tokios kokybės teisinis separatizmas suprantamas kaip tam tikra Rusijos Federacijos teisinės sistemos dezorganizacinė fazė, kuriai būdingas atviras regionų priešinimasis vyraujančioms Rusijos Federacijoje politinėms, teisinėms ar kitoms pažiūroms, siekiančioms kurti vieną teisinę erdvę; jų bekompromisis chaotiškas, neatsižvelgiant į realias socialines ekonomines ir kitas aplinkybes, visiško valstybių teisinio atsiskyrimo siekis.