Konstitucijos peržiūrėjimo institutas Lietuvos Steigiamajame Seime

Santrauka

Dėl tarpukario Lietuvoje susiklosčiusios padėties, kai Konstitucijos peržiūrėjimas (keitimas ar papildymas) nesilaikant nustatytos tvarkos tapo savotiška liūdna tradicija, šis konstitucinis institutas laikytinas ypač svarbiu. Straipsnyje, remiantis archyvine ir publikuota oficialia medžiaga, nagrinėjama 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos peržiūrėjimo tvarkos projektavimo eiga pradedant pirmaisiais siūlymais ir baigiant tos tvarkos įforminimu priimtoje Konstitucijoje.
Steigiamojo Seimo konstitucinė komisija, rengusi būsimosios Konstitucijos projektą, vadovavosi nuostata, kad Konstitucijos peržiūrėjimas esąs steigiamosios galios, priklausančios suvereniai tautai, aktas, todėl jos projektas tam numatė sudėtingą procedūrą, kurios subjektu buvo pripažinta išimtinai tauta arba tiesiogiai jos išrinkti atstovai.
Patekusios į Steigiamojo Seimo plenumą projekto normos, skirtos Konstitucijos peržiūrėjimui reglamentuoti, buvo gana vieningai, be aštresnių parlamentinių debatų, bet iš esmės koreguotos. Taikant priimamas taisykles gyvenimo realijoms, projekte siūlyta procedūra buvo supaprastinta. Tačiau buvo išsaugoti gerai apgalvoti ir subalansuoti konstituciniai reikalavimai atskiriems procedūros elementams, viena vertus, užkirtę kelią vienašališkiems į valdžią atėjusių partijų ar jų blokų bandymams Konstituciją kaitalioti be ypatingo reikalo, antra vertus, nedarę nereikalingų kliūčių objektyviai reikalingiems jos pakeitimams. Tai vyko siaurinant tautos galimybes šioje srityje, bet nepaverčiant būsimojo Seimo visateisiu procedūros šeimininku. Apskritai nustatytos Konstitucijos peržiūrėjimo procedūros šerdimi liko kvalifikuotos, ne mažesnės negu trijų penktadalių visų Seimo atstovų balsų daugumos reikalavimas, gerokai varžęs klasikinės proporcinės sistemos pagrindu išrinkto parlamento galimybes. Be to, numatyta galimybė Konstituciją keičiantį Seimo nutarimą panaikinti referendumu, kurio galėjo reikalauti prezidentas, ketvirtadalis visų Seimo atstovų arba 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių. Referendumo galimybė nebuvo numatyta, ir Seimo nutarimas buvo laikomas galutiniu, jį priėmus ne mažesne negu keturių penktadalių visų Seimo atstovų balsų dauguma.