Vorläufiger Rechtsschutz im deutschen Verwaltungsrecht: Funktion und Struktur

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas Vokietijos laikinosios teisinės apsaugos institutas. Ypač daug dėmesio skiriama šio administracinio proceso instituto funkcijoms ir struktūrai atskleisti. Laikinosios teisinės apsaugos teisinio reglamentavimo pagrindas – Vokietijos pagrindinio įstatymo 19 straipsnio 4 dalies 1 punktu grindžiama konstitucinė garantija, kad asmeniui, kurio teises ir (arba) teisėtus interesus pažeidė viešosios valdžios institucijos, turi būti atviras ne bet koks, o kvalifikuotas ir, svarbiausia, veiksmingas teisinės gynybos kelias. Laikinosios teisinės apsaugos tikslas – užtikrinti teisinę apsaugą iki tol, kol įsigalios teismo sprendimas, t. y. laikinoji teisinė apsauga papildo, pratęsia pagrindinį procesą byloje tuo, kad užtikrina būsimo teismo sprendimo veiksmingumą.
Tam tikrose administracinės teisės srityse laikinoji teisinė apsauga tampa jei ne vienintele, tai bent jau tinkamiausia teisinės gynybos forma. Tada laikinosios teisinės apsaugos taikymas iš šalutinio specialaus proceso tampa pagrindiniu procesu, pavyzdžiui, administraciniuose ginčuose dėl priėmimo į studijas arba dėl susirinkimų teisės.
Kaip vienas iš administracinio proceso teisės institutų laikinosios teisinės apsaugos priemonių taikymas reglamentuotas Administracinių teismų įstatyme (vok. Verwaltungsgerichtsordnung (VwGO)). Šis įstatymas išskiria dvi savarankiškas laikinosios teisinės apsaugos priemonių taikymo procedūras: vadinamąją laikinojo sustabdymo procedūrą (vok. Aussetzungsverfahren) ir proceso dėl laikinojo nutarimo priėmimą (vok. Einstweilige Verfügung). Laikinojo sustabdymo procedūra taikoma tik tada, kai laikinoji teisinė apsauga būtina neigiamų padarinių asmeniui sukeliančių administracinių teisės aktų vykdymo procese. Laikinasis nurodymas taikomas visais kitais atvejais.
Šio straipsnio aktualumą ir reikšmę lemia tai, kad kai kurios laikinosios teisinės apsaugos institutą Administracinių teismų įstatyme reglamentuojančios teisės normos yra neaiškios. Įstatyme apskritai egzistuoja teisinio reglamentavimo spragos.
Remiantis teismų sprendimuose neretai vartojama formuluote, laikinosios teisinės apsaugos taikymo procedūra priskiriama „sumariniams“ procesams. Toks apibūdinimas iš dalies parodo, kad faktinės ir teisinės aplinkybės taikant laikinąsias apsaugos priemones jau vien dėl laiko stokos nėra tiriamos tokia pačia apimtimi kaip įprastame skundo procese.