Kuratoriaus dalyvavimas civiliniame procese (kai kurie teoriniai ir praktiniai aspektai)

Santrauka

2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) [1] randame naują proceso dalyvį – kuratorių, kuris laikinai, atsiradus tam tikroms įstatymo numatytoms sąlygoms, atlieka civiliniame procese įstatymu numatyto atstovo funkcijas.
Atsiradus kuratoriaus institutui civiliniame procese ganėtinai daug su šio instituto taikymu praktikoje susijusių aktualių klausimų taip ir liko nesureguliuoti. Dar ir šiandien, taikant kuratoriaus veiklą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, išlieka neaiškūs kai kurie jo procesinės padėties, leidimo veikti civiliniame procese, įgaliojimų tęstinumo ir kiti klausimai. Neabejotina, kad šios aplinkybės daro neigiamą įtaką teisminės gynybos garantijų sistemai bei menkina teisingumo vykdymo kokybę.
Straipsnyje teigiama, kad CPK nenumatyta, kokie reikalavimai yra taikomi kuratoriaus kandidatūrai. Autorių nuomone, parenkant kuratoriaus kandidatūrą prioritetą reikėtų skirti šalies šeimos nariams ir giminaičiams, nes būtent jie geriau pažįsta nesantįjį asmenį. Tai neabejotinai užtikrina geresnę jo interesų apsaugą ir gynybą. Toliau straipsnyje nagrinėjama, kas turi teisę siūlyti kuratoriaus kandidatūrą, kada atsiranda kuratoriaus paskyrimo negalimumas ir kiti su tuo susiję klausimai.
Kuratoriaus, kitaip nei atstovo pagal įstatymą, įgaliojimai apsiriboja tik konkrečia civiline byla, kuratorius veikia tik civiliniame procese, jo įgaliojimai negali būti išplėsti į materialinės teisės reguliuojamų atstovaujamojo teisinių santykių sritį. Autoriai nagrinėja, kokius konkrečius įgaliojimus kuratorius turi civiliniame procese, koks tų įgaliojimų tęstinumas. Straipsnyje plačiai aptariami konkretūs kuratoriaus paskyrimo civiliniame procese atvejai ir su tuo susijusių teorinių bei praktinių problemų sprendimas.
Straipsnio pabaigoje pateikiamos svarbiausios išvados.