Sandorių pripažinimo negaliojančiais retroaktyvumo principas ir jo ribos
plugins.themes.bootstrap3.article.main6742612ab75db
Santrauka
Sandorių negaliojimo pasekmės kartais vadinamos „radikaliomis“, „drastiškomis“ ar net „drakoniškomis“ arba įvardijamos kaip sunkūs ar net labai sunkūs įstatymo pažeidimo padariniai. Jeigu pripažintas negaliojančiu sandoris buvo iš dalies arba visiškai įvykdytas, visos pasekmės, kurias jis galėjo sukelti, turi išnykti dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais grįžtamosios galios – retroaktyvumo. Lietuvos ir Prancūzijos teisėje naudojamasi retroaktyvumo fikcija, leidžiančia pripažintą negaliojančiu sandorį laikyti negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.17 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, kad negaliojimas veikia retroaktyviai. Europos sutarčių teisės principų 4:115 straipsnio interpretacija leidžia teigti, kad ir šis tarptautinio pobūdžio dokumentas sandorių negaliojimą laiko retroaktyviu. Vienas iš sandorių negaliojimo instituto tikslų yra garantuoti civilinės apyvartos stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir gerbimą. Tokiame kontekste sandorių pripažinimo negaliojančiais grįžtamoji galia gali būti vertinama prieštaringai, nes panaikinant sandorius ir jų pagrindu įgytas teises rizikuojama pažeisti civilinės apyvartos stabilumą. Sandorių negaliojimas gali būti laikomas ir viena geriausių, ir viena blogiausių kompensacinio pobūdžio sankcijų. Geriausia – kadangi ji atkuria status quo ante, blogiausia – kadangi tokia stipri reakcija negali nepažeisti civilinės apyvartos saugumo.
Šiuolaikinėje sandorių negaliojimo teorijoje pripažįstama, kad ne visuomet įmanoma šalis grąžinti į padėtį, buvusią iki negaliojančio sandorio sudarymo, kad tam tikrais atvejais gali būti taikoma tik dalinė restitucija arba restitucija gali būti iš viso netaikoma, pavyzdžiui, pripažinus negaliojančiu privatizavimo sandorį arba negaliojant viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančioms sutartims. Dėl sunkumų, su kuriais susiduriama taikant retroaktyvumo principą, jis yra kritikuojamas, o kai kuriose teisės srityse jo iš viso atsisakoma, pavyzdžiui, negaliojant bendrovių steigimo arba tęstinio vykdymo sutartims. Kadangi tęstinio vykdymo sutartys dažniausiai sudaromos dėl tam tikros paslaugos (darbo sutartys, rangos sutartys ir pan.) arba dėl naudojimosi tam tikru daiktu (nuomos sutartys), tai ir restitucijos negalimumą tiksliau būtų sieti su sutarties objektu (paslauga ar naudojimusi turtu), o ne su jos tęstiniu pobūdžiu. Sandorių pripažinimo negaliojančiais retroaktyvumo principo išimtį lems būtent prievolės pobūdis, dėl kurio restitucija bus negalima.
Šiuolaikinėje sandorių negaliojimo teorijoje pripažįstama, kad ne visuomet įmanoma šalis grąžinti į padėtį, buvusią iki negaliojančio sandorio sudarymo, kad tam tikrais atvejais gali būti taikoma tik dalinė restitucija arba restitucija gali būti iš viso netaikoma, pavyzdžiui, pripažinus negaliojančiu privatizavimo sandorį arba negaliojant viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančioms sutartims. Dėl sunkumų, su kuriais susiduriama taikant retroaktyvumo principą, jis yra kritikuojamas, o kai kuriose teisės srityse jo iš viso atsisakoma, pavyzdžiui, negaliojant bendrovių steigimo arba tęstinio vykdymo sutartims. Kadangi tęstinio vykdymo sutartys dažniausiai sudaromos dėl tam tikros paslaugos (darbo sutartys, rangos sutartys ir pan.) arba dėl naudojimosi tam tikru daiktu (nuomos sutartys), tai ir restitucijos negalimumą tiksliau būtų sieti su sutarties objektu (paslauga ar naudojimusi turtu), o ne su jos tęstiniu pobūdžiu. Sandorių pripažinimo negaliojančiais retroaktyvumo principo išimtį lems būtent prievolės pobūdis, dėl kurio restitucija bus negalima.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6742612abb13a
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.