Prie lietuviškos teisės kalbos ištakų

Santrauka

Lietuviška teisės terminija ir profesinė teisininkų kalba pradėjo formuotis kartu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu 1918 m., tenkinant atkurtos nacionalinės valstybės poreikius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teisiniai santykiai buvo tvarkomi kanceliarine slavų kalba, vėliau į valdžios įstaigas lietuvių kalbos neįsileido Lietuvos teritoriją pasidaliję svetimieji. Be to, Vilniaus universitete teisės disciplinos buvo studijuojamos lotyniškai arba lenkiškai, o šį universitetą 1832 m. uždarius, žinių būsimieji teisininkai buvo priversti semtis ne savo krašte ir, žinoma, tik užsienio kalbomis.
Straipsnyje aptariamos atkurtos valstybės institucijų pastangos problemai spręsti. Parodoma Teisingumo ministerijos iniciatyva parengti lietuviškų „labiausiai reikalingų teisėjams, tardytojams, notarams ir t. t.“ teisės terminų žodyną, jo rengimo, teisinės visuomenės susidomėjimo ir įsitraukimo į tą darbą rezultatai. Aptariamas prie Švietimo ministerijos įsteigtos Terminologijos komisijos paskelbtas komisijos aprobuotų teisės terminų sąrašas.
Ypač daug dėmesio lietuviškai teisės kalbai buvo skiriama 1928 m. įsteigtoje Valstybės Taryboje. Joje rengiamų įstatymų projektams redaguoti buvo sudaryta nuolatinė redakcinė komisija, o naujiems teisės terminams kurti ir tobulinti – dar ir speciali teisinės terminologijos komisija.
Reikšmingą darbą atliko Vyriausiasis tribunolas, ypač vadovaujamas lietuvių kalbos žinovo A. Kriščiukaičio, kuris, nagrinėdamas apeliacinius, vėliau kasacinius skundus ir aiškindamas galiojančią teisę, ne tik vienodino teismų praktiką, bet ir prisidėjo prie lietuviškos teisės terminijos kūrimo, skleidimo bei vienodinimo.
Minimas nemažas konkrečių teisininkų indėlis.
Daroma išvada, kad per Nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo padėti tvirti šiuolaikinės lietuviškos teisės terminijos pagrindai.