Teisėtų lūkesčių principo samprata ir teisėtų lūkesčių apsaugos modeliai Europos Sąjungos administracinėje erdvėje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama teisėtų lūkesčių principo samprata, šio principo genezė ir raida, santykis su kitais administracinės teisės principais. Straipsnį sudaro įvadas, keturios dalys ir išvados. Pirmojoje dalyje aptariama teisėtų lūkesčių principo samprata ir raidos istorija. Teisėtų lūkesčių principo atsiradimas siejamas su Vokietijos viešąja teise. Čia šis principas vadinamas „Vertrauensschutz“. 1970–1980 m. šį principą pradėjo taikyti Europos Teisingumo Teismas. Teisėtų lūkesčių principas apsaugo interesus asmens, kuriam teisinė sistema teikia vilčių, kad, veikdamas teisėtai, jis pasieks tam tikrų rezultatų.
Antrojoje dalyje atskleidžiamas teisėtų lūkesčių principo santykis su kitais fundamentaliaisiais principais: teisės viešpatavimo, proporcingumo, teisinio tikrumo. Atskleidžiamos problemos, kylančios derinant teisėtų lūkesčių apsaugos principą su nediskriminavimo principu.
Trečiojoje dalyje pristatoma teisėtų lūkesčių principo doktrinos raida Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, išskiriamos situacijos, kai individo lūkesčiai laikomi teisėtais ir pagrįstais, nurodomos sąlygos, galinčios turėti įtakos lūkesčiams atsirasti, tai pat aptariamos situacijos, kai individo lūkesčiai nėra teisėti.
Ketvirtojoje dalyje aptariami galimi teisėtų lūkesčių apsaugos modeliai: procedūrinis esminis ir kompensacinis.